Miško ekspedicija #1

Kiek pailsėjęs, Taki atsistojo. Stojimas buvo nevalingas, atsiremdamas į medį. Ilgos kovos ir treniruotės pripratino jį prie kovos randų. Didžioji dalis žaizdų net randų nepalikdavo. Tačiau ši žaizda tikrai paliks. Net atsistojęs, Taki pagrinde galvojo ką dabar jam reiks daryti, kai trūksta mėsos. Tikriausiai kokį mėnesį jis bus išbalansuotas. Penkios minutės buvo gan tiksliai pasakyta. Iš tikrųjų praėjo apie šešios, bet Taki buvo įsitikinęs, kad penkios. Įsitvirtinęs kojose, jis pradėjo žvilgčiotis.

Alm jau buvo pabaigęs ilsėtis. Darbo prisiėmimas sumažino pykti. Išvis Taki pamiršo, kad norėjo jam tvoti. Bet kuriuo atveju, Taki prakalbo: "Poilsis baigėsi, laikas spręsti: Imsim vaisius ar visą medį?" Šis klausimas dabar buvo pagrindinis, nors pats Taki nenorėjo jo spręsti. Jam iš tikrųjų buvo vis vien. Antrarūšių nemėgo, o tarybiečiai sau maisto turėjo. Visas sprendimas ant tų, kurie dabar viską ir įgyvendins. Taki stovėjo apsaugai ir kontroliavimui. Ilgai sėdėti nenorėjo, tik todėl ir skubino.

Pats Taki po klausimo nuėjo kiek šoniau ir atsisėdo prie vado lavono. Atsirėmęs į šuns nugarą jis išsidrėbė. Tokiu veiksmu jis sau įrodinėjo, jog yra stipresnis. Nors to įrodinėti nereikėjo, jam lavono išdarkimas teikė malonumą. Tačiau viena akis vis tiek liko ant kitų.

Kleiros žaizdos gijo šiek tiek greičiau negu Alm, bet vis tiek per lėtai, kad mergina sugebėtų atsigauti per penkias minutes. Ji net nenorėjo pagalvoti, kas bus, jeigu Taki jiems lieps tysti tą didėlį medį patiems. O jeigu dar kas nors užpuls einant iš miško? Mergina bandė nuvyti visas mintis į šalį ir tas penkias minutes išnaudoti poilsiui, bet jos tylą ir ramybę netrukus sudrumstė komandos draugas. Kleira pakėlė galvą į viršų ir iš apačios žvilgtelėjo į prie jos priėjusį Alm. Šiam pasiteiravus dėl kastuvo, mergina pirmiausia akimis susirado vaikino panaudotą kastuvą kovoje su žverimis. Tada nusuko akis į savąjį, kažkur besimėtantį ant žemės. Pagalvojusi, kad ji vis tiek dabar nelabai ką sugebės padaryti, o dar turi peilį, ji linktelėjo vaikinui.

Poilsio laikas praėjo gan greitai. Netrukus atsistojo ir pats Taki tai pranešdamas. Reikėjo stotis ir pačiai. Kleira atsargiai, pasiremdama sveikesniaja ranka į žemę ėmė stotis. Sunkiai išlaikydama lygsvarą ir svirduliuodama ji sugebėjo išsilaikyti ant kojų nenukritusi. Skausmas sukaustęs sužeistąją koją perėjo per visą kūną, bet mergina tai kentė. Ji buvo iškentėjusi sunkesnius sužeidimus, tad ištvers ir dabar. Kol kas ji nesijudino iš vietos, nes atrodė, kad Taki dar pats nebuvo apsisprendęs.
-Manau geriau būtų susirinkti vaisius. Nešantis medį per tankų mišką dalį jų prarastume.
Įsiterpė Kleira po Taki garsiai išreikštų minčių ir nutilo. Šiuo metu ji neturėjo noro ginčytis, nebent jų 'vadas' nuspręs kažką kvailo. O to buvo galima tikėtis prisimenant kaip jis susimovė vos suradus medį.

Nors ir labai nenorėjo jų išgirsti, bet visgi Alm išgirdo Taki aiškinimus. "Gal jis jaučiasi kad turi valdžią savo rankose, kai pradeda aiškinti, nurodinėti, ką mums daryti? Tai nieko nepakeitė. Aš ir Kleira ir taip buvom pasiruošę dirbti" pasipiktinęs Taki elgesiu galvojo jis. Nors Kleirai nebuvo bent tokios formos kaip Alm. Poilsio jam labai trūko, ką jau kalbėti apie ją. Nors Alm prasileido kelis šių žvėrių kandimus, bet jie su tuo Kleiros vieninteliu buvo nulis. Dėl to ir Alm ėmėsi didesnio darbo dirbant.

Pasiėmęs Kleiros kastuvą, jis apžiūrėjo medį ir pagalvojęs ištarė "Tarybos narys prie madžio tikriausiai nelįs. Manau kad būtų geriausia jei tu surinktum nuo žemės ir nuskintum nuo medžio vaisius, kol aš meginsiu iškasti medį. Kaip tau tai?" Po šių žodžių Alm žiūrėjo į Kleirą, tikėdamasis teigiamo atsakymo. "Bet kur dėsim - su kuo nešim vaisius?", vėl ištarė jis.

Taki stebėjo savanorius ir laukė. Nors ir komandavo, jam visiškai nebuvo svarbu, ką jie darys. Jis tik žvalgėsi ir ieškojo priešininkų, kurie gali jiems trukdyti. Maniakas norėjo pabaigt gyti prieš kapojant ketvirtarūšius. Net aklam buvo aišku, jog antros tokios kovos nebeišgyventų. Jo judesiai sulėtėjo, net sėdėsena buvo silpna. Nepadėjo jo įvaizdžiui ir gyvio naudojimas kaip ramsčio. Nors jėgos jam grįžinėjo, jo savijauta silpnėjo. Tikriausiai jam truko miego arba gėrimo.

Taki viską girdėjo, ką kalbėjo Alm. Neturėjimas, kuo užsiimti privertė jį klausytis. Nors jo balse ir buvo matoma neapykanta tarybiečiui, Maniakas nekreipė dėmesio. Tiksliau nelabai suprato tos neapykantos. Tačiau išgirdęs klausimą, Taki iškart prakalbo: "Ekspedicijai prasidedant aš jums sakiau pasiimti įrankius ir maišus." Jis pats neprisimynė ar buvo atnešti maišai, bet jam ir nelabai rūpėjo. Medis buvo jų darbas, o Taki buvo tik vedlys į mišką.

Tyla iš Taki pusės rodė, jog jam visiškai nerūpėjo, ką jie darys su medžiu. Kleira atsisuko į Alm, kadangi šis vienintelis rodė kokią nors iniciatyvą.
-Tai vis dėl to nori, kad neštume visą medį?
Mergina atsiduso. Jos nuomone tai buvo bereikalingas jėgų švaistymas. Bet ji nieko į tai neatsakė, nes nežinojo kiek maišų jie turėjo ir ar jų užtektų visiems vaisiams surinkti. Iškilus klausimui apie maišus, Kleira greitai pradėjo skanuoti aplinką akimis. Kažkur turėjo būti jos numesti maišai, kuriuos ji nešėsi iki čia. Ji neprisiminė, ar Alm iš sutartos vietos susirinko likusius maišus. Kadangi kova vyko visame lauke, mergina nežinojo, ar maišai vis dar buvo geros būklės. Reikėjo įsitikinti. Ji žengė žingsnį pirmyn ir vos permetė kūno svorį ant sužeistosios kojos, skausmas ją suparalyžiavo. Sukandusi dantis ir kiek susvyravusi ji greit permetė svorį atgal ant sveikosios kojos. Teks šlubuoti. Mergina nušlubavo maišų link ir pasilenkusi pakėlė juos. Iš keturių atneštų maišų, tik du buvo sveiki. Kiti du buvo išdrąskyti po vietą lakstančių ketvirtarūšių. Mergina atsiduso.
-Teks nešti medį.
Kleiros tone nuskambėjo nusivylimas. Paėmusi tuos du sveikus maišus ji ėmė šlubuoti medžio link. Reikėjo surinkti ant žemės parkritusius vaisius.

Alm apžvelgęs visą situaciją ir išgirdęs Kleiros klausimą, megino logiškai pamąstęs dėstyti savo kalbą "Medį nešti geriau - greičiau ir ilgesniam laikui bus maisto. Jei neštume tik vaisius, tai greitai visi viską suvalgytų ir reikėtų labai daug laiko, kol iš vaisių sėklų užgaugtų medis. Bent jau releame pasaulyje daug laiko reikėdavo....", nebaigęs minties susimąstė Alm. Juk čia žmonės traumas greičiau išsigydo - gal ir medžiai greičiau auga. Bet Alm nenorėjo rizikuoti, todėl ėjo link medžio. "Vistiek šias vaisių sėklas tikriausiai pasodins, taigi bus dviguba nauda", pagalvojo jis.

Priėjęs prie medžio, jis apžvelgė jį, ir ėmė kasti aplink pusantro metro spinduliu, kad nepažeistų šaknų. Kasti buvo labai sunku, nors ir tamsos forma buvo įjungta ir jo jėga ir greitis buvo truputi geresni, bet tai jo dešiniosios rankos neišgydė. Stengėsi kasti labiau naudodamas kairiąją ranką, bet visgi, tokį darbą dirbant vienos rankos neužtenka, todėl reikėjo ir dešiniosios rankos kastuvui prilaikyti. Iš pradžių Alm labai smarkiai, sukandęs dantis kentėjo, nes skausmas buvo labai didelis, bet įpusėjus darbui, jis skausmo nebejautė, tikriausiai prie jo priprato, o gal nebekreipė į jį dėmesio.

Alm tokį darbą teko dirbti ir Junktinėje karalystėje, todėl, nors ir su sužeista ranka, jis greitai dirbo. Praėjus kelioms minutėms nuo darbo pradžios, jis jau baigė atkasti medį. Viskas ką liko padaryti, tai tik iškelti medį ir nupurtyti žemes nuo šaknų, kad lengviau būtu nesti.

Taki nesitikėjo, kad visiems plušant, jis nebeturės ką veikti. Dažniausiai tiesiog gertų, bet miestelyje jau seniai nebebuvo alkoholio. Jam reikėjo iš kažkur gauti. Tiesą sakant būtent alkoholio trukumas lėmė jo kraujo troškimą. Išgėrus butelį jis dažniausiai net nežudydavo, tik mąstydavo, kad reikėtų. Tačiau, kai jo kūnas gyja, jam tas noras neatsiskleidžia. Dabar nebuvo troškimo, kuris jį taip kankino. Dabar protas buvo ramus.

Alm bekasant, Taki priėjo prie medžio ir dar kartą apžiūrėjo. Lapai buvo visiškai apvalus. Kotai augo iš lapo vidurio, o pats lapo raštas buvo šakotas iš vidurio link kraštų. Medžio kamienas tuo tarpu buvo irgi raudono atspalvio, bet labiau matėsi ruda nei raudona. Jis buvo beveik vienspalvis, tik apipuvusio kevalo dalys buvo pajuodavusios. Taki akys iškart krito žemyn. Iš po kojų, jis paėmė vaisių. Jis iš tikrųjų buvo geltonos ar net auksinės spalvos. Tiksliau jis buvo tarp abiejų, spindėjo kaip auksas, bet buvo ryškios geltonos. Forma buvo kaip obuolio, tik vaisiaus paviršius buvo kampuotas. Tai panašiau į savigyna. Vaisius atrodo spygliuotas, kad nuvytų paukščius. Maniako tai neįbaugino. Greitu ir dideliu kąsniu jis atsikando apie trečdalį vaisiaus. Skonis buvo kiek kartokas, bet vaisiaus sultingumas numušė pradinį kartumą. Kiek pakramtęs, Taki suprato, jog karti yra geltona skūra. Pažvelgęs į nukąstą vietą, pasimatė kiek raudonumo. Šviesus raudonumas dominavo vaisiaus viduje. Taki skonio receptoriai nebuvo patys geriausi, bet jo analizė rodė, jog vaisius nepavojingas ir tikrai valgomas.

Po tyrimo, jis atsikando dar kartą, vis dėlto išalko. Kova vargino, o gijimas su maistu tik padėjo. Taki atsisuko į kitus ir tarė: "Galite paragauti vaisiaus" Taki pirštas rodė į ant žemės besimėtančius vaisius, "Taip pat, kaip atradėjai, galite sugalvoti jiems pavadinimą." Taki pats neturėjo daug vaizduotės, todėl perleido šį darbą kitiems. Jis žinojo, jog taryba norės kuo daugiau sužinoti patys nekrutindami sėdynių, nes turi daug 'svarbesnių' darbų.

Kleira išklausė Alm, tačiau jau vien iš jos žvilgsnio matėsi jos negatyvi nuomonė apie vaikino sumanymą. Ji jau norėjo pareikšti, kad vaisių kiekis bus tas pats nesvarbu ar jie nešis tą medį, ar surinks jo vaisius ir neš juos atskirai maišuose. Neišsakė savo minčių vien dėl to, jog pagalvojo, kad vaikinas matyt kalbėjo su mintimi, jog medį priauginti pavyks. Kleira išsitiesė ir pasisuko vaisių medžio link. Medis atrodė labai senas, tokį medį priauginti kitoje vietoje būtų labai sunku ir yra didelė tikimybė, jog jis net nepriaugs. Taip pat miestelyje reikėjo surasti vietą su gerai išdirbta žeme tinkama medžiui auginti. Tokios mintys privertė merginą atsidusti. Ji neturėjo jėgų ginčams šiuo metu, tad nusprendė patylėti. Bent komandos narys neatmetė minties apie sėklų sodinimą, tai kažkiek jai suteikė vilties.

Alm baigus kasti medį Kleira jau buvo pripildžiusi beveik pilnus du maišus. Vienintelius du, kuriuos ir turėjo sveikus. Vaisių ant žemės liko jau labai mažai, tad kiek išeis sutalpinti, tiek ji surinks, o kitus teks arba palikti, arba suvalgyti. Čia ir įsiterpė Taki su leidimu paragauti vaisių. Iš pradžių Kleira pagalvojo, kad tarybos narys nenorėjo pirmas išbandyti vaisiaus, mat jis galėjo būti nuodingas, tačiau atmetė šią mintį pamačiusi jį paragaujant vaisiaus pirmam. Kadangi leidimą jau gavo, tuoj pat juo ir pasinaudojo. Ignoruoti negalėjo, nes vos Taki paminėjus maistą, merginos pilvas gan garsiai sugurgė. Paraudusi Kleira nusisuko nuo vyrų ir nuo žemės pakėlusi arčiausiai buvusį vaisių jo iš kart atsikando. Vaisiaus sultys ėmė tekėti pro burnos kraštą. Vaisius buvo tikrai labai sultingas, o jo skonis buvo gan keistas, tačiau merginai tai nerūpėjo. Šiuo metu vaisius buvo vienas skaniausių dalykų, kokius ji yra valgiusi vien dėl to, kad ji buvo baisiai išalkusi. Maistas merginai pridėjo jėgų. Nors tai buvo labai nežymi dalis jėgų, tačiau vis šioks toks pliusas.

Taki vis dar stovėjo ir laukę atsako į užduotą klausimą. Jis daugiau nieko ir neturėjo ką veikti. Darbas priklausė jiems, o jų niekas nepuolė. Jis net mąstė palikti juos čia. Juk turėtų rasti kelią atgal, jei ką, bus kitų savanorių. Gerai pagalvojus, jis jau savo darbą su kaupu atliko. Vien tokio ketvirtarūšio pašalinimas pagirtinas.

Belaukdamas atsakymo, maniakas grįžo prie savo 'draugužio' ketvirtarūšio. Vėl atsisėdo atsirėmęs į jo nugarą ir laukė. Laukti jam atsibodo, na ir ilgai jie ten krapštėsi. Jis net primerkė akis ir pradėjo snūduriuoti.

Kleira baigė rinkti vaisius nuo žemės, abu maišai buvo pilni. Ji pakėlė akis į Alm išrautą medį, kurį jis laikė, nes kitaip šis tėkštusį į žemę. Tada akimis greit susirado Taki, šis jau beveik miegojo. Mergina atsiduso. Alm matomai vienas medžio nepaneš, o Kleira nesugebės kartu tempti maišų ir padėti su medžiu. Nešti maišus buvo lengvesnis darbas, todėl ji įsmeigė baimingą žvilgsnį į grupės vadą. Atsiduso. Kleira žinojo, kad tai, ką ji dabar ketina daryti, buvo labai galimas savižudybės būdas, tačiau kitos išeities nebuvo.
-Ei, vade.
Kreipėsi mergina į pirmarūšį neleisdama jam visai užmigti. Jai nepatiko vadinti Taki vadu, bet ką padarysi. Ji tęsė.
-Mums reikia....
Kleira kelioms sekundėms sudvejojo, tačiau kadangi jau pradėjo, tai reikėjo ir užbaigti.
-...pagalbos.
Dar kartą atsiduso.
-Mes ir maišų, ir medžio vienu metu panešti nesugebėsime. Gal galėtum padėti su maišais, kol mes tempsime medį?
Kleira stengėsi kreiptis į tarybos narį kuo mandagiau ir nerodyti jokių negatyvių jausmų išoriškai. Ji prieš akis jau matė, kaip įniršęs Taki šoka ant kojų ir išsiauginęs milžiniškus nagus dviem judesiais išskiria jos kūną į daug dalių. Aplink pasipila kraujas. Mergina papurtė galvą nuvydama tokius vaizdus ir viltingai pažiūrėjo į Takį.

Jau rodės, jog sunkiausi darbai baigėsi: priešai nukauti, vaisiai surinkti, medis iškastas, bet visgi dar liko labai nelengvas darbas tą medį nutempti iki miestelio ir nunešti surinktus vaisius. Alm tas darbas neatrodė sunkus, bet kiti nebūtų patenkinti jo darbo rezultatais. Medžio vienas jis negalėtų panešti, todėl jį būtų vilkęs, vieną galą stipriai laikydamas pažastyje, o kitą vilkdamas per žemę. Bet taip nukentėtų medis ir nebūtų nunešti vaisiai. Bent jau Alm taip atrodė. Nors jo ranka buvo lūžusi, jis su ja galėjo nesti keletą kilogramų, juolab jis turėjo dar vieną sveiką ranką ir kojas, kuo negalėjo pasidžiaugti Kleira. Jai katik iš kojos buvo išplėštas didžiulis mėsos gabalas, todėl ne tik kad ji nieko negali panešti, bet ją ir pačią reikėtų nešti. Be to, iš tariamo vado kalbos buvo galima suprasti, jog jis nieko nedarys.

Alm dar vis mąstė ką daryti, kai jis išgirdo Taki žodžius apie augalo pavadinimo sukūrimą. Jis nebuvo pripratęs dėti vardus, jam tai atrodė mergaitiška, žema. Dar spėjo ir prisiminti kai buvo radęs gana pagyvenusį, bet labai meilų šunytį, kuriam garbę duoti vardą buvo atidavęs savo netikrai sesei. Jis prisiminė šunį, sesę ir net mintimis buvo laikinai išskridęs iš šio pasaulio į tikrąjį, gimtąjį, kol jo minčių neišsklaidė Kleira su savo kalbomis. Ji Alm labai nustebino. Nors katik labai smarkiai susižalojo koją ir neteko daug kraujo, ji ne tik kad gebėjo paeiti, bet netgi siūlėsi nešti. "Tu tvirta", negarsiai Kleirai ištarė Alm ir laukė jos tolesnių veiksmų, kurie buvo prie darbo prikalbinti Takį. Jam tai atrodė kaip savižudybė, bet, kaip bebūtų keista, jis prie jos prisijungė, tardamas "Taip, mes vieni visko padaryti nesugebėsime. Galetumet ir padėti." Po šių ryžtingų žodžių, jis išsitraukė tą savąjį savadarbį ginklą, padarytą iš Taki metalo ir su juo nulupo vaisio žievę bei šį vaisį suvalgė.

Taki jau įgriso laukti kol jie susitvarkys. Merginai užklausius pagalbos, Taki jau norėjo juos palikti ir tiesiog grįžti. Tačiau to paties paprašė ir vaikinas. Dvi nuomonės nepakeitė Taki nuotaikos, bet privertė apžiūrėti. Žaizdos tikrai buvo nemenkos. Jie patys negrįš. O tai reiškia, kad Grahame vėl pristos dėl piliečių. Problemos, problemos, problemos. Jis nesitikėjo tokios situacijos. Viskas turėjo būti paprasta. Ateini, nužudai ir parvedi. Bet turėjo susižaloti vieninteliai savanoriai.

Gilu atodusiu atsakydamas į jų prašymus, Taki priėjo prie medžio. Apsižvalgęs, Taki nuvertė medį pilnai ant žemės. Su galu iškeltu virš duobės, Taki priėjo prie priekio. Įsitvėręs į stabesnęs šakas, jis pradėjo po truputėli traukti. Nebuvo taip paprasta, tačiau, jis nebenorėjo laukti, kol jie susiruoš. Medis braukėsi žeme palikdamas pėdsakus. Pagaliau medis judėjo. Maniakas net neatsisuko pažiūrėti ar jam padeda, ar išvis seka.

[Exit]

Alm nudžiugo kai pamatė, jog Taki eina medžio link, tikėdamasis kad jiems padės. Taip ir buvo - Taki jau tempė medį, truputi jį žalodamas ir Alm už tai nepyko - juk keleta minučių atgal, jis pats tokiu pačiu būdu norėjo tempti medį, tik prisibijojo Kleiros ir Takio požiūrio dėl tokio gabenimo. Svarbiausia kad viskas yra gerai - tryse su tokiu krūviu jie tikrai susitvarkys, todėl nieko nelaukęs Alm su kairiąja ranka pagriebė vieną maišą ir užsimetė ant dešinio peties. Tada įjungęs tamsos formą, jis prisivijo Taki gabenamo medžio kitą galą ir, tvirtai laikydamas tą galą kairioje pažastyje, judėjo paskui Taki. Sužeistai Kleirai jis paliko vieną maišą - gal susitvarkys. Jau prieš tai ji įrodė kad yra tvirta, tai su šiuo vienu maišu turėtų paeiti.

[Exit]

Kleira šiek tiek paraudo po Alm komplimento. Tokioje situacijoje jo žodžiai kažkiek nuždiugino ją, tačiau ji stengėsi to neparodyti, nes vis dar laukė Taki atsakymo. Pasijuto tvirčiau kai ir Alm paprašė tarybos nario pagalbos, dabar jis bent ne ant jos vienos užsišoks. Stebėtinai Taki neužstaugė ant jų, o tylėdamas ėmė nerangiai tempti medį tolyn. Matyt jis buvo tiek pat pavargęs kiek ir jie, todėl nenorėjo eikvoti jėgų ginčams. Gali būt, kad tik grįžus juos aprėks arba visai apie juos pamirš.

Su siaubu Kleira žiūrėjo kaip Taki tempė medį. Taip betempiant pro tokį tankų mišką, medis neapsėjo be kelių nenulaužtų šakų. Kleira pagriebė Alm paliktą maišą ir kaip galėdama greičiau pabandė prisivyti prie jau pradėjusių eiti vaikinų. Eidama iš paskos ji vis surinkdavo kiek galėdavo nulūžusių šakų, ant kurių buvo vaisiai. Mergina nieko nesakė, priekaištauti ir pati netrėjo jėgų. Matomai tarybos nariui nebuvo svarbu, ką jis daro, juk vaisiais maitinsis tikriausiai tik miestelėnai. Tą akimirką Kleira mintyse mąstė kokie nesąžiningi ir egoistiški tie tarybos nariai. Bet ką padarysi, jie buvo vis gi stipresni. Tylėdama ji vis bandė prisivyti vaikinus, kad per daug nenutoltų. Koją beeinant baisiai skaudėjo, o skausmas ėjo per visą kūną. Medžiaga aprišta aplink didžiąją žaizdą buvo permirkusi krauju ir jo jau nebestabdė. O žaizdai tikrai nepadėjo tai, kad Kleira vis judino koją. Juk išeiti iš miško reikia. Kentėdama skausmą, liejimasi akyse ir jėgų trūkumą, Kleira tylėjo ir šlubavo paskui komandą tempdama didelį vaisių pilną maišą.

Gauti taškai:
Taki - 15
Alm - 15 (+3)
Kleira - 15 (+3)

Pastabos:
1. Pridėjau taškų, nes aš dingau.