Nakties Žudikas

Parėjus savaitei po "gerojo" Taki sukelto spektaklio viskas atrodo lyg ir stojo į savo vietas. 13-ta zona toliau gyveno tokį gyvenimą, koks jis būdavo iki tam tikro įvykio. Taip pat kaip ir šis ateinantis įvykis. Kai staiga imi girdėti, jog tarp trečiarūšių vyksta kažkoks sambrūzdis. Sklinda kalbos, kad nuo miško atsitrenkęs kažkoks keistas žudikas žūdo trečiosios rūšies atstovus, bet kita vertus, juos žudydavo retkarčiais net gan dažnai, todėl Tarybą tai tiesiog praleisdavo pro akis. Ne daugeliu tarybos narių domino trečiarūšiai. Tačiau ko gero vienintelis Grahame imdavosi šių veiksmų.

Tikriausiai ir viskas būtų taip tesėsi, jeigu ne keli gan perspektyvūs antrarūšiai pasimaišė to paties žudiko kelyje. Kilusios kalbos tarp antrarūšių, kaip mat buvo patikrintos kelių tarybos narių. Taip ir atėjo toji diena kai, Tategami gavo tiesioginius nurodymus, kaip greito reagavimo būrio narys, jog jis turi pasirūpinti, naujuoju žudiku. Taip šaltasis per daug nesigilino, kas jis, kuo išsiskiria, kaip sugebėjo nužudyti anuos du antrarūšius. Tiesiog kadangi Taki tuo tarpu buvo kitoje užduotyje, tai Tategami gavo kelis savanorius. Tačiau jis dar nežinojo kas jie tokie.

Taigi sutartoje vietoje, šaltasis stovi ir masto kokius gi, savanorius jis galėjo gauti. Jam asmeniškai arčiau širdies buvo tokia idėja, jog užtektu ir jo paties pasirūpinti tokiais dalykais. Bet jeigu jau valdžia nusprendžia jog reikia savanoriu, tai kodėl gi ne, mažiau savo rankas reiks tepti ir panašiai. Taip prisimindamas ir praeitos savaites nuotykius. Tik dėl vieno dalyko jis jautėsi kiek geriau, kad galėjo pagelbėti Eipril. Kad ir ne modernus, o pats paprasčiausias dušas, bei švarūs ir geriau pritaikyti rūbai jai, kažkiek turėjo turėti naudos, o ir maisto buvo galima daug lengviau gauti. Taigi belaukianti, gan ramioje aplinkoje, šaltasis tik tada susimasto, kad su savanoriais jam gali būti iš tiesų daug sunkiau. Nes nėra pakankamai informacijos apie žudiką. Žinoma tik tiek, kad jo didelės žalios akys. Rankų pirštai taip pat turi žalsvo atspalvio, neaukštas vidutinio sudėjimo. Tačiau Tategami to buvo negana. Bet kaip ir bet kuris kitas tarybos narys, kuris gali bet kada atrasti priežastį, kodėl vienas arba kitas, eksperimentas turi netekti gyvybės, taip ir Tategami buvo pasiruošęs įvykdyti budelio darbą. Taigi atsirėmęs nugara į medį Tategami laukia savo savanoriu.

Eipril sugriežė dantimis ir dėbtelėjo į savo pakeleivį iš dešinės, kuris be jokios spoksojo į ją visą kelią nuo Tarybos rūmų, kur gavo užduotį, iki miesto apylinkių, kur ėjo pėstute. Vyrukas priminė Veslį Snaipsą vampyrų medžioklėje. Tamsi oda, tamsios akys, tonos raumenų, liemenė ir likę drabužiai apkaišioti įvairiausių tipų ginklais. Kai kurių pavadinimų net ji nežinojo, o juk didžiavosi du kart nužudžiusi didįjį bosą Diablo žaidime. Eidamas, jis spoksojo į ją tarsi mergina būtų ne toje vietoje atsidūrusi, ir, nuoširdžiai, Eipril pati buvo pradėjusi abejoti, ar priėmė gerą sprendimą.

Jos charakteriui buvo visiškai nebūdinga savanoriauti, o tuo labiau pavojingose užduotyse. Visą savaitę ji slankiojo po atokesnes miesto apylinkes, gydydama ligą šen, ligą ten ir už tokį gerumą gaudama kampą palei židinį svetimuose namuose, ar duonos kriaukšlį. Tai buvo rojus! Niekas nebandė jos sumedžioti, niekas nenorėjo jos parduoti ir niekas, netgi negrasino. Išskyrus tą sykį, kai nakvojant pas senyvo amžiaus porą už išgydymą nuo nuodingų žolelių infekcijos, ji atsibudo paryčiais, pažadinta klyksmo. Pasirodo, namų šeimininkė atsikėlė dar sutemus, ėjo vandens iš šulinio ir buvo negailestingai nužudyta trys žingsniai nuo savo namų slenksčio. Nuplėšta galva.

Aukos vyras, kresnas senas vyriokas, raudojo ties žmonos kūnu tris dienas, prieš sutikdamas ją paleisti ir sudeginti. Eipril buvo su juo visą tą laiką. Jausdama keistą atsakomybę ir negalėdama atsižiūrėti į tai, ko tryliktoje zonoje ji niekada nebūtų tikėjusis pamatyti.

Antrarūšis seniokas, kuris dabar ėjo apsiginklavęs kirvuku ir virve iš priešingos Eipril pusės nei Veslis Snaipsas, mylėjo savo žmoną. Jie atvyko į tryliktą zoną atskirai, ir įsimylėjo. Tryliktoje zonoje. Absurdas. Tai, pasirodo, buvo įmanoma. Ir Eipril žinojo oficialiai mačiusi viską.

Ji nuoširdžiai netikėjo, kad sudaužytos širdies senolis turi fizinės galios eiti į tokią ekspediciją, bet jo atkalbėti nepavyko. Jis nematė jokio kito tikslo savo gyvenime, kaip kerštas. Taigi, Eipril prisikabino eiti į savanorius kartu.
Ji nežinojo daug ko: kas jiems vadovaus, kokia senolio galia, ar kokia Veslio Snaipso. Nežinojo jų vardų, mat jie nebuvo labai kalbūs. Užtat vienas iš jų nenustojo spoksoti, ir Eipril turėjo save įtikinėti, kad tai dėl to, jog pats Veslis per pus didesnis, keturis kart sunkesnis ir kovingai nusiteikęs, kol ji atrodė keistai, bėganti du žingsnius ties vyriškių vienu, maža ir apsiginklavusi tik peiliuku. Bet jo kritiškas žvilgsnis nesugadino merginos ryžto. Ji buvo pasiruošusi savo ginklu išdurti žalią akį ar visas dvi.

Nusiteikusi kovingai, pakėlė akis į priekį ir pažvelgė į aikštelę, kurią beveik priėjo. Tenai, atsirėmęs į medį, stovėjo aukštas žmogus, ir nei pavakarės šešėlis, krentantis ant jo galvos ir veido, negalėjo Eipril suklaidinti. Ji nusišypsojo ir iš karto nustojo šypsotis, kai Veslis staigiai išsitraukė ginklą, pasiruošęs pulti, laikydamas Tategami priešininku.

Na, Eipril pagalvojo, šis incidentas bus naudingas tuo, kad dabar visi likę grupės nariai žinos Veslio IQ. Žemiau jūros lygio...

( Ploju abiem rankom, kartu su Paw )

Ilgai laukti nereikėjo, nors saulė jau buvo pasisukusi ir miesto pakraščiuose krito šešėliai. Taip pat bestovint, Tategami ir mastė apie savo kolegos, ne prieš seniausiai pasakytus žodžius. "Šiltasis", tai buvo vienintelis žodis kuris sukosi jo galvoje. Ir tai ji kiek siutino. Tačiau pagalvojęs, jog šitos misijos tikslas bus labai geras išbandymas patikrinti, tiek save tiek, savo jausmus. Pyktis po mažu slūgo, tačiau pavadintu ramiu, šito žmogaus nebuvo galima. Įsitempęs, bei pasiruošęs, bet kokiam atsitiktiniam vyksmui.

Ilgai laukti neteko jau iš tolo matėsi, kas ateina. Vienas veidas tebuvo gerai pažįstamas, tai numeris 0359. Taip kartu ėjo senukas, bei stambių raumenų sudėjimo tamsiaodis žmogus. Tategami laukė ramiai iki pat paskutinės sekundės kol jie visi kartu buvo jau prie pat. Ir šaltajam nespėjus ištarti nei žodžio, staiga juodaodžio stovėjimo padėtis pasikeitė į kovingą. Tategami iš lėto pakėlė akis, ir iš jo pasigirdo žodžiai "Tu turbūt juokauji", po šių žodžių Tategami stovėjo arčiau savo aukos. Juodaodžio nugaroje, jau buvo išdygęs pakankamo aukščio, ir pakankamo storio ledo luitas, į kurį jis buvo priverstas atsiremti, nes Tategami rankoje jau buvo susiformavęs smailus bei kietas ledo luitas nukreiptas į juodžkio gerklę. Tačiau, po kelių sekundžių ledas sutrupėjo, ir rankoje smailus luitas kaip mat išnyko.

Atsisukęs į Eipril jis mandagiai nusišypsojo. Toliau nužvelgdamas senuką bei jau kiek pasimetusį tamsiaodį jis prabilo "Sveiki, manau žinote ko mes čia susirinkome ir labiau aiškinti nereikia. Mūsų tikslas yra sučiupti, žudiką kuris, savavališkai bei laisvai užsiiminėja žudymo 'hobiu'. Taigi mano vardas Tategami" ir šitai sakydamas jis dabar tik stebėjo juodaodį "Esu iš greito reagavimo būrio", tai pabaigęs sakyti kiek patylėjo ir tesė toliau. "Prašau prisistatyti, ir papasakoti apie savo išskirtinumus." Pabaigęs sakinį šaltasis niekur neskubėjo, toliau sau ramiai stovėjo ir laukė kol kiekvienas iš jų pasakys ką sugeba. Tačiau Tategami nepasitikėjo nei juodaodžiu, nei senuku. Juodaodis net nežinodamas prieš ką, stojo kovingai nusiteikęs, o senukas neatrodė, kad galėtu jau labai ką pakeisti. Bet vėl visa tai jis pasiliko sau, nepuolė spręsti knygos iš jos viršelio. O gal pasirodys jog tie du turi taip pat vertingu galių.

Dar Tategami neprisiartinus, Eipril žengė platų žingsnį arčiau senolio, palikdama aniems vietos aiškintis. Ji netgi nekrūptelėjo, staiga atsiradus ledo sienai, tačiau Veslis garsiai gurktelėjo ir storame vyriškio kakle aukštyn ir žemyn sujudėjo adomo obuolys. Jo delnai prakaitavo, kumštis gniaužęs ginklą vos neatsileido. Tategami ištirpinus ledus Veslis kaip galima išdidžiau atsitiesė, bet jau vengė pirmarūšio akių.

Eipril jautėsi beveik kalta, kad nepersėjo juodžio apie tai, kas toks yra Tarybietis. Bet Tategami merginai nusišypsojus Veslis taip į ją dėbtelėjo, kad visa Eipril kaltė išnyko greičiau nei tas ledas.
Jie ramstėsi žvilgsniais kelias ilgas sekundes ir Eipril taip labai, bet TAIP LABAI norėjo jam parodyti gražiausią savo pirštų... Ir Veslis, akivaizdžiai taip labai norėjo ją supažindinti su savo kumščiu. Bet abu jie nusprendė būti brandesni ir nutraukė žvilgsnio kovą. Dičkis pasimetė dairydamasis tarp veidų, laukdamas kol pirmarūšis prabils. Klausėsi atidžiai ir tik perkėlė ginklą iš vieno šlapio delno į kitą, kai Tategami ėmė į jį žiūrėti.

Kaip didžiausias iš visų, Veslis žengė į priekį prisistatyti pirmas.
„Vardas - Rhino“ ((tarti ir rašyti galima Raino)),- juodaodis tarė žemu užkimusiu balsu. Jis, regis, dvejojo sakyti savo galią ir susidomėjusi Eipril atplėšė akis nuo Tategami, kad pažvelgtų į Veslio veidą.

Juodaodis pasikasė smakrą ranka ir tarė dar žemesniu balsu:
„Aš kalbuosi su augalais. Galiu matyti ką jie matė prieš.. ėė... valandą ar dvi. Kuo naujau, tuo aiškiau matau. Viskas yra be galo keista ir sunku paaiškinti ir...“- vyriškis akivaizdžiai ieškojo žodžių ir neradęs nutilo.

Eipril suraukė kaktą, ir baukščiai nusuko akis į artimiausią medį. Ar jis rimtai?. Vienintelis ryšys su augalais, kurį Veslis turi, tai su žole, kurios užrūkė. Juk jis negali rimtai turėti omeny, kad... medžiai... mato? Kalba? Gerai, laikas atsiimti savo oficialų pareiškimą, kad ji yra regėjusi visko. Tai garantuotai nauja. O galbūt Vesliui.. pfu, Raino, yra atsisukę keli varžteliai.
Jei Eipril būtų namie, paklaustų Raino, kodėl jos petunija mirė... Ji taip mylėjo tą palangės augalą, laistė apelsinų sultimis ir še tau, kad nori.

Seniokas tylėjo ir mergina žengė nedidelį žingsnį pirmyn. Dar nepradėjus, ji jau vėl raukėsi: kodėl atsimena kambarines gėles, detales tokio smulkumo... o savo vardo...

„Aš esu testas 0359“- kaltai žvilgteli į Tategami. Ji kaip ir, slapta, truputį, galbūt, šiek tiek tikėjosi, kad jis su savo jurisdikcine galia patikrins jos vardą. Būtų neblogai žinoti. „Sugebu daug ką“- garantuoja,- „gydyti žaizdas... o bet šito nelabai kur esu įgudusi..“- staiga prisiminusi spragteli pirštais ir prieš visus sužvairuoja akimis. Tada tik viena akimi ir kita, nejaukiai susijuokdama: „negaliu patikėti, kad vos nepasakiau, jog neturiu talentų.“

"Hmmm" susimastė Tategami "Sakai gali bendrauti su augalais, iš tiesų gal ir gerai, nes mums vis dar neaiški žudiko vietą, todėl kad ir bet kokia informacija mums labai pagelbės." Atsisukęs į Eipril, šaltasis vėl suglumo tikėjosi bent šį kartą sužinoti jos vardą, bet kaip visuomet, teks vadinti 0359. Tada Tategami vėl tarė "Kadangi mūsų komandoje yra žmogus su gydomosiomis galios, mes nieku gyvų negalime prileisti žudiko arčiau 0359. Nes kritinėje situacijoje, arba jeigu būtum sužalotas, dėl to kad užpuolei kur kas stipresnį" Tategami vėl žvelgė į Rhino "0359 mums šiose situacijose labai pravers."

Atsisukęs į senuką, Tategami paklausė kas jį slegia, nes tai buvo matyt gan aiškiai. Patys pirmi žodžiai kurie nuskambėjo iš jo lupų buvo tokie "Aš tik noriu atkeršyt..." Tategami iškart suprato, kodėl jų gretose yra senyvas žmogus. Tuomet šaltasis paklausė, "Turėtumei būti velnioniškai drąsus, arba bent jau sugebėti kažką tokio kas mane, nustebintu..." Tategami nespėjus pabaigti senuko kūnas staiga smarkiai pasikeitė, raumenys buvo gerokai padidėję, ūgiu jis jau išsiskyrė gerokai, jo kūnas dabar atrodė smarkiai aukštesnis ir tvirtesnis, net pats Rhino, pagal senuką pasirodė menkas žmogutis. "Hmph, supratau." Senukui pabaigus rodyti savo šou jis taip pat pasakė ir savo vardą "Į mane galite kreiptis Dreinas"

"Gerai kaip viskas ir aiškų", Tategami užsideda gaubta, bei paslepia tarybos emblemą. Pirma nukeliausime į vieną užeigą, pasak kalbų jis ten dažnai apsilanko. "Įėję į vidų ieškokite, susiraskite patogias vietas, kad galėtumėt laiku išeit, ir iš jų matytųsi visą salė. Kaip ir sakiau per daug informacijos nėra, todėl atkreipkite dėmesį, į akis jos nenormaliai žalios spalvos, tarsi kokio vabzdžio, ar kažkas tokio. Toliau jo pirštų pagalvėlės yra taip pat žalios. Taigi radę šį žmogų jūs pasišalinate iš užeigos. Informuosite mane, aš asmeniškai pats neisiu į vidų, lauksiu jūsų kieme, nes pritraukčiau per daug dėmesio." Tai išsakęs Tategami dar kartą peržvelgė savanorius, "Nieko jums nepažadu, nes kolkas mes net nežinom jo sugebėjimų, taigi tai turėsime išsiaiškinti jau kovos metu, o už jūsų gyvybes aš taip pat neatsakau, tačiau pasistenkit klausytis manęs, ir manau viskas turėtų būti gerai."

Viską susakęs Tategami atsuko savanoriams nugarą, užgniauždamas, savo šaltį visiškai, dabar jį galima buvo pajusti tik prisilietus prie šaltojo. "Taip pat, mūsų prioritetas kuo mažiau aukų, arba kad jų išvis nebūtų, bet nei vienas kova nepraeina, be tokių įvykių..." Tai pasakęs, šaltasis pradėjo žingsniuoti link tos užeigos. "Jeigu kas domina, arba neaišku klauskit." Tai pasakęs jis judėjo jau normaliu tempu ir klausėsi ką pasakys jo komanda.

Niekas nepaplojo jos talentui žvairuoti akimis ir Eipril ištiesė nugarą, kone fiziškai priversdama save įsitraukti į rimties ir įtampos kupiną atmosferos burbulą, kuriame jau egzistavo kiti. Paprastais žodžiais tariant, ji prisivertė susikaupti. Ji įsiklausė į Tategami komentarus Veslio galių link, protiškai subręsdama čia ir dabar.
Laikas nustoti badyti į žmones lazdele kvailai kikenant ir nedrįstant pripažinti paprasčiausio fakto. Jie visi buvo kažkuo keisti ar kažkuo iškrypę. Jei Veslis Snaipsas, Nepaprastasis Augalų Užkalbėtojas sakosi kalbąs su gėlėmis, ji, kaip ir Tategami, turėtų priimti informaciją rimtai, be skepticizmo, net jei jis ir išsakytas tik mintyse. Nes čia tokie dalykai iš tiesų egzistuoja.

Štai,- ji pagalvojo, šniurkštelėdama nosimi,- pripažinimas. Ji gyvena 13 zonoje.

„Aš prižiūrėsiu vaikį“,- Veslis atsakė į Tategami paskaitą apie Eipril saugumą, ir dėbtelėjo į merginą žvilgsniu, kuris neabejotinai perspėjo nepridaryti jam bėdos. Ji tvirtai sučiaupė lūpas, nepatenkinta pavadinta vaiku, bet netarė nieko. Eipril nebuvo naivi kvaiša, žinojo fiziškai nesanti tokia stipri, kaip kiti, tačiau ją menkinti ir amžiaus aspektu neatrodė labai sąžininga. Ir ne tik šie Rhino žodžiai sunkiai nusėdo jos sąmonėje. Tategami,- ji ištarė vardą mintyse, žvilgtelėdama į Tarybietį pro plaukų kirpčiukų sieną. Jis nerimavo dėl jos, nes ji buvo naudinga. Nes jos galia buvo pravarti. Nei daugiau, nei mažiau. Keista, kaip šis faktas privertė ją pasijausti dar vienišesne nei ankščiau: Eipril nuoširdžiai negalvojo, kad tai yra įmanoma.

Ji šyptelėjo liūdnokai, prabilus senoliui ir vos neišsinarino kaklo, keldama galvą aukštyn, kai Dreino ūgis vos ne padvigubėjo. Velniop jo kirvuką: seniui toks ginklas tikriausiai reikalingas nebent užstrigusiam maisto gabaliukui iš dantų iškrapštyti. Eipril kiek palengvėjo, kad senis nėra visiškai bejėgis, ir mergina ėmė įsivaizduoti kaip žaliaakis pabaisa klyks mergaitės balsu, kai Dreinas prikiš prie jo nagus.

Jie išklausė Tategami planą atidžioje tyloje ir neturėdami jokių klausimų pajudėjo taku užeigos link. Tai buvo trumpa kelionė, per kurią tik Veslis kartais prabildavo, bardamas Eipril už per dažną kvėpavimą, per garsų akių mirksėjimą ir kitus nusižengimus, kurie gali „atkreipti bereikalingą dėmesį“. Juodčkis ėmėsi Tategami duotos užduoties – išsaugoti gydytoją gyvą – labai rimtai ir kiek per tiesiogiai. Ji norėjo jam įžnybti, liepti susikaupti ties tikruoju vakaro tikslu, nes išsiblaškęs antrarūšis šitoje zonoje buvo negyvas antrarūšis. Bet ji liko tylėti, pėdindama įrėmusi akis į Tategami nugarą.

Neilgai trukus minkštas purvas, į kurį jie minkė batus, pasikeitė į plytuotą kelią, ir priešais akis apsupta tamsių medžių išdygo nuklypusi užeiga. Juodu su Vesliu stabtelėjo, įsiklausydami į medžių ošimą ir sienų prislopintą vyriškų balsų maišalynę iš užeigos vidaus.

Veslis žengė žingsnį į šoną, suraukdamas nosį medžių link, o tada atsisuko į Tategami ir linktelėjo, tarsi sakytų, jog čia tikrai ta užeiga. Jis nekalbėjo daugiau, nes nežinojo, ar žudikas viduj ar ne, bet tiesiog žengė ryžtingiau ir tik prie pat durų susivokė, kad turi dar ir „vaiką“ prižiūrėti. Eipril neatsiliko, tačiau stabtelėjo ant slenksčio, pergalvodama viską vieną ir paskutinį sykį. Tai buvo viena tų gyvenimo situacijų, kada turi du aiškius pasirinkimus. Skęsti ar plaukti, bėgti kiek tik kojos neša ar eiti vidun. Jos motyvacija – Dreino silpnumas – buvo išnykusi dėl senolio galios. Ji tikrai negalėtų pridėti jam daugiau jėgos, nei jis jau turi. Visos logiškos priežastys ir apsaugos instinktai tiesiog tempė atgalios... Susirastų kokį guolį, pralindėtų iki aušros, kada dienos šviesa jau būtų pakankamai saugi (kiek tai įmanoma šiame mieste) iškišti nosį lauk.

Įeidama vidun, ji mintyse vadino save idiote.

Eipril ir Velsis stabtelėjo jau viduje. Čia buvo gana tamsu: tik aptirpusio vaško žvakės ant purvinų medinių staliukų bei kelios žibalinės lempos ant sienų apšvietė patalpą. Sienos nukarstytos įvairiausiomis šiukšlėmis: šeimininkai ant vinių sukabino tiek senas laikraščių iškarpas, tiek tuščius paveikslų rėmus – visus rakandus, kuriuos rado sugriautų namų griuvėsiuose po drakono įvykio. Su tokiais aksesuarais jie bandė paslėpti senas kraujo dėmes bei užkamšyti skyles sienose. Bandė nesėkmingai.

Užeigoje buvo apiplyšinėjusio medžio baras, už kurio lentynos dulkėjo laikydamos apgailėtiną kiekį beveik tuščių butelių. Tačiau statinė kažkokio šleikščiai kvepiančio gėrimo ramstė sekančią sieną, o ir ant staliukų bokalų netrūko...

Eipril akys atsiplėšė nuo pastebėto bokalo iki jį laikančios tatuiruotos rankos, aukštyn iki ilgos gėrimą laikančio tipo nosies. Jos pastebėtas užeigos lankytojas, kaip ir visi kiti susėdę prie stalų (ji suskaičiavo apie septynis), turėjo randuotą veidą ir pamėlusias lūpas (reikia suprasti, nuo gėrimo). Tos lūpos viepėsi į bedantes šypsenas išvydus jaunai atrodantį „moteriškos mėsos gabalėlį“. Juk vis dėl to saulė ką tik nusileido. Ir džentelmeniškumu užeigos lankytojų neapkaltinsi.

Jie visi turėjo už diržų prisikišę ginklų, bet Dreino ir Veslio figūros privertė vyrukus pasitenkinti tik keliais nešvariais komentarais, į kuriuos Eipril numojo ranka. Vietoj to, kad rūpintųsi savo delikataus moteriško stereotipo išlaikymu, ji dairėsi drąsiai ir tiesiai į akis. Keletas rudų porų, keletas pilkų, keletas juodų ir vienas tipas teturėjo vieną, mėlyną akį. Praplikęs storas barmenas, pasirėmęs į barą spoksojo nenatūraliai geltonomis ir iššiepė tigro nasrus primenančius dantis.

Veslis taip pat vertino lankytojus, mintyse skaičiuodamas kiekvieno jų fizinę jėgą ar blizgančių ašmenų už diržų aštrumą. Bet jis nedelsė ilgai, nenorėdamas stypsoti ir sulaukti bereikalingo dėmesio už savo keistą elgesį. Jis pajudėjo, paspirdamas kėdes sau iš kelio, retkarčiais pažvelgdamas sau už peties, į Eipril. Jie apsuko patį ilgiausią įmanomą kelią, dar sykį įsitikindami, kad Užeigoje nėra žalių akių, ir prisėdo prie vieno galinių staliukų. Čia, pačiame kampe, jie slėpėsi į akį nekrentančiame šešėlyje, bet galėjo matyti visą patalptą ir, svarbiausia, įėjimą.

Eipril nusivalė delnus į savo kelius ir kartu su Vesliu ėmė laukti, ką Dreinas darys.

Priėję prie užeigos jie visi sustojo, tuomet Tategami tarė "Darom viską kaip ir sakiau, tobuliausias būdas būtų jog jūs jį išvestumėt į lauką, atviroje vietoje bus lengviau su juo susidoroti, nei būti uždarojo, ir dar sugriauti, šitą vos bestovintį pastatą." Tai baigęs šaltasis greitu žingsniu nušokavo prie medžių, ir po kelių sekundžių jau kabarojasi, tarp medžio šakų stebėdamas tiek aplinką, tiek ir užeigą.

Aplinka kol kas dar tebebuvo rami, nusekęs akimis savo komandą Tategami įkvėpė oro gurkšnį, atsipalaidavo ir visiškai ramiai žvalgėsi. Patekę į vidų komandos nariai peržvelgė salę, taip pat ir užeigos lankytojus. Tačiau apibūdinto žmogus nebuvo matyti. Susiradę staliuką, kaip ir įsakyti Tategami jie ramiai sėdėjo. Laukdami kol nelabasis pasirodys, ir stos į jų akistatą. Tačiau senukas buvo šiek tiek nekantrus, nors jo amžiuje atrodytu, kad kaip tik iš visos grupės jis turėtu laukti kuo kantriausiai. Tačiau sėdimoje padėtyje dažnas pasisukimas, bei pirštų mušinėjimas į stalą nieko gero nežadėjo apie 3 žmonių grupę kuri įžengė, į įvairaus plauko užeigą.

Ilgai laukti nebeteko, praėjus kokioms 20 minučių, per kiemą žingsniuojantis keistas vyrukas, greit atkreipė tarybiečio dėmesį. Tačiau šaltasis negalėjo įsitikinti jog tai tas pats asmuo kurio jiems ir reikia. Tai neišduodamas savo pozicijos jis akimis palydėjo, nepažįstamąjį užeigos link. Įėjęs į vidų įtariamasis jautėsi kaip namie. Taip buvo todėl jog beveik visa užeigą jį žinojo, nusiėmus apsiaustą jo akis dengė akiniai, o rankos buvo paslėptos pirštinėse. Atpažinti ar tai jis buvo sunku, senukas kiek be įmanydamas stengėsi nužvelgti atėjusį lankytoja bet veltui.

Keli užeigos nariai kaip mat prišoko prie savo pažįstamojo, ir lydėdami link baro kažką tarpusavyje šnekučiavosi. Tačiau tai nebuvo įmanoma išgirsti. Priėję prie baro užsisakė kažkokio birzgalo ir jį gurkšnodami, aptarinėjo savo reikalus. Senuku vis sunkiau darėsi nusėdėti vietoj, žinant jog tai gali būti tas pats žmogus kuris ir nužudė jo žmoną. Tuomet jis savo kolegoms tarė, "Gerai jų kol kas trys. Bet dar neaišku kiek pažinčių jis dar turi čia, ir kadangi atskirti ar tai jis visai neįmanoma, ką mes turėtume daryti toliau. Vienam iš mūsų teks jį patikrinti" tai sakydamas jis žvelgė į juodaodį.

Tuo tarpu lauke belaukiantis šaltasis, bandė sudėlioti kaip viskas, gali įvykti. Jo mintyse sukosi tik du sprendimai, pirma "Jis tiesiog pasiduos ir išeis geruoju", kas buvo tikėtina mažiausiai, arba antra "Teks nušluoti ir taip jau avarinės būklės stovinti namuką", tai buvo daugiau tikėtina. Dabar viskas priklausė nuo komandos ar jie pajėgs jį išvesti į kiemą gražiai ar jiems teks tai padaryti jėga.

Klausydamas senio, Rhino pakilo iš vietos, garsiai atstumdamas kėdę. Niekas nei neatsisuko į jį, kai juodžkis nužingsniavo prie žudiko ir atsisėdo šalia ant sekančios baro kėdės. Tik kai jis atsikrenkštė, žudikas ir jo bendrai nustojo kalbėję ir atsisuko, grėsmingais žvilgsniais.

„Negalėjau nepastebėti, kokias geras odines pirštines turite. Šitoj skylėj tokių beveik neįmanoma gauti. Gal nori mainytis?“- Rhino prabilo lyg niekur nieko.

Keistasis galimas žudikas atsilošė atgalios, atidžiai nužvelgdamas juodžkį ir bandydamas įskaityti jo tikruosius ketinimus. Galų gale, jis pakėlė ranką ir pirštu parodė tiesiai į Eipril.

„Pirštinės už mergiotę“- jis tarė užkimusiu, tačiau garsiu ir tvirtu balsu. Eipril pašiurpo: jis buvo ir oj kaip ne jos skonio. Ta visa teorija – kad merginoms patinka blogi (šiuo atveju žudantys įvairumo dėlei) ir paslaptingi vyrai – buvo visiška nesąmonė. Psichologinės problemos, siekiančios medinių žaislų laikus: ne jos rūpestis. Ji turėjo savų psichologinių problemų – kaip juokas streso metu ar smegenų strategija nukreipti mintis bet kokia kita linkme....

Sekundė praėjo, ir ji susiėmė, stodamasi iš vietos, žingsniuodama artyn, sutikdama su sandėliu ir nervingai kikendama kiekvieno iš šių veiksmų metu. Žudiko draugeliai ėmė kikenti taip pat, nurenginėdami ją žvilgsniais.

„Mergiotė noriai, tiesiog duok man pirštines“.- Rhino tarė, reikliai.
Eipril turėjo mintyse pagirti Veslį: žaidžia pagal pasikeitusias aplinkybes, ramiai ir įtikinamai... nebent, aišku, jis rimtai ją atiduoda, kuo ji irgi nebūtų nustebusi.

Bet žudikas nenusiėmė pirštinių. Vietoje to, jis ištiesė ranką ir medžiaga dengtais pirštais perbraukė Eipril per skruostą. Tą akimirką jai prireikė visų jėgų nepradėti klykti – asmeninės baimės ėmė ropštis lauk, smaugti iš vidaus, kaustyti blaivų protą...

„Toks mažas minkštas žaisliukas... “- keistuolis nutęsė.
Ji užsimerkė – vienintelis dalykas, kurį galėjo padaryti, ir ėmė skaičiuoti sekundes, kada visas šitas eksperimentas apsibaigs.

Klausėsi, keisto pliaukštelėjimo garso, kai Rhino nutvojo žudiko ranką nuo jos veido ir grėsmingai tarė:
„Pirma mokėk!“

Jei Eipril būtų nebijojusi, būtų drąsiai pasitikusi priešininką, būtų ir mačiusi, kaip staigiai keistuolis nusirauna akinius nuo veido ir visa užeiga sustingsta į akmenį vien nuo jo neįtikėtinai žalių akių žvilgsnio.

Rhino jautėsi, tarsi kas būtų atėmęs iš jo galimybę judėti. Nes kvėpavimas, toks refleksiškas dalykas, atrodė be galo sunki užduotis – užeiga prisipildė dūstančių vyrų žiaukčiojimo garsų. Kaip žuvys, išmestos į krantą... Eipril atsimerkė nustebusi ir štai, tos žalios akys smigo į jos akis.

Ji tik spėjo užkelti ranką ant Rhino peties, kai visos mintys išsilakstė iš galvos – ji buvo užhipnotizuota, kaip ir visi, kas matė žudiko tikrąjį žvilgsnį.

„O aš manau, kad pasiliksiu pirštines ir merginą, kol tu nueisi ir užtrankysi kumščiais senį kampe. Niekada nesustok.“ Visi žiūrėjo, kaip trūkčiojančia akimi Rhino kyla iš savo vietos ir žingsniuoja jų trečiojo komandos nario link.

Kas per velnias?- ji galvojo panikuodama,- Tai visiškai nesąžininga. Ji gali tik užgydyti įsipjautą pirštą, o šitas... šitas... keistuolis šokdina žmones pagal savo dūdelę vien užkabinęs žvilgsniu? Kur teisybė? Kur bent šiokia tokia lygybė? Bent jau ji neliko su galiomis kalbėti gėlių kalba.

„O tu, mano naujas žaisliuk...“- žudikas spragtelėjo barmenui ir tuojau pat gavo burbono butelį į rankas. „Kol mes stebėsime šitą linksmą spektaklį, kodėl tau neišgėrus?“

Ji negalėjo patikėti, kad tai jos rankos siekia butelio, atkemša kamštį ir kelia burnos link. Kažkur už jos nugaros Rhino ėmė rėkti kaip žvėris, puldamas senioką... Eipril nei neapsisuko. Gėrimas buvo deginantis, stiprus ir smirdantis, tačiau ji vis tiek gėrė, mintyse šaukdama Tategami. Kur jis? Ką jis daro, tvarkosi plaukus???? Juk turi būti kažkoks paaiškinimas, kodėl visi Tarybiečiai atrodo iščiustyti kaip naminiai pudeliai.

Seniokas stebėjo aplinką, bei žudiką kuris sau ramiausiai besišnekučiavo su sėbras. Kai staiga netikėtai, Rhino atsistojo ir pasuko žudiko link. Iš pradžių senis dar norėjo stotis ir sustabdyti Rhino, tačiau pagalvojo jog jam nelabai būtų pasisekę susitvardyti galimo žudiko akivaizdoje. Toliau stebėjo kaip Rhino žingsniavo priešo link. Tada staiga susimastė, ką reiks daryt jeigu tai tas, kurio jie ieško. Galvodamas apie Tategami žodžius, jog aplinkiniam žala turi būt minimali, jis atsargiai galvojo kaip viską teks delikačiai daryt. Tačiau jeigu žudikas geruoju nepasiduotų, tektų niokoti visą aplinką.

Tuo metu lauke belaukdamas šaltasis kiek susirūpinęs stebėjo smuklę. Viskas kol kas atrodė gerai, tačiau buvo per daug ramu. "Kodėl jie neduoda jokio signalo?" Tategami susimastęs sėdėjo jau beveik visiškoje prieblandoje. Tačiau išliko ramus, ir tikėjosi jog viskas eisis pagal planą. Kai pastebėjo jog dar keli vyrukai priartėjo prie užeigos. Galimas dalykas, jog žudikas galėjo turėti parankinių. Todėl atsargiai neišsiduodamas šaltasis stebėjo, ką naujieji atvykėliai darys.

Užeigoje darėsi karšta, kažką pakalbėjęs su žudiku, Rhino išliko labai ramus, netgi tada kai žudikas parodo pirštu, į jų pusę. Nelabai susigaudęs kas įvyko jis tiesiog pastebėjo kaip Eipril atsistojo ir nuėjo jų link. Pradžioje gal dar ir būtų norėjęs sustabdyti, tačiau nebespėjęs jis toliau sėdėjo ir žvelgė aplinką. Kai staiga visa salė sustingo iš nuostabos kokios buvo, dabar jau užtikrintai žudiko akys. Tokio nenatūralaus žalumo. Dreinas jau buvo sugniaužęs kumščius ir pasiruošęs šokti jų link, tačiau prisiminus Tategami paliepimus dabar jau viskas vyko ne pagal planą. Senukui net nereikėjo pulti. Jis pastebėjo kaip garsiu sušukimu, Rhino artinosi prie jo. Nenorėdamas jo sužaloti jam beliko tik gintis.

Šaltasis jau buvo nusprendęs žengti į užeigą, kai išgirdo riksmą. "Šūdas" jis greit iššoko iš medžio ir pasuko užeigos link. Kai staiga naujieji atvykėliai šaltąjį sustabdė prie durų. Tačiau jie tarybiečio nepažino nes šaltasis vis dar buvo su gaubtu. Jis sustojęs pasiteiravo ar ji pražystą žaliaakį. Atsakymas buvo aiškus "Kokių reikalų tu turi su mūsų bosu". Tai išgirdęs Tategami vos krašteliu parodė savo akių spalvą bei veidą. Atvykėliai pažinę tarybietį jau buvo ketinę, griūti į užeigą bei perspėti bosą, tačiau veltui visų kojos, rankos bei kaklai buvo sustingdyti į ledą. Po kelių sekundžių krūtinėse buvo susmigę ledo luitai, taip užtikrindami jog aukos nebe nustebintų netikėtai.

Įžengęs į vidų Tategami pamatę gan keistą vaizdą, testas numeris 0359 gurkšnojo kažkokį birzgalą su galimu įtariamuoju, Rhino grėsmingai artinosi senuko, o šis atsargiai stovėjo ir žvelgė kas vykstą. Gaubtas dengiantis šaltojo veidą, bei skraistė dengianti nugarą, neišdavė kas jis toks. "Todėl man ir nepatinka dirbti su komanda" tyliai sušnabždėjo. Kai staiga iš kitos salės galo senukas sušuko "Tai jis!!!" Tategami daugiau ir nieko nebereikėjo. Dabar jis jau ramiai ir iš lėto artinosi prie žudiko. Atsisėdęs greta jis paklausė neįtikinamo klausimo "Gal ledukų?" Po šio kausimo Tategami vis dar neatidengė savo veido. Tačiau jis buvo pasiruošęs viskam, o jo rankos jau buvo gerokai atšalę. Ir dabar viską ką šaltasis tebegirdėjo, tai savo širdies plakimą, kuris rodos buvo kažkur labai toli. Taip pat laukdamas žudiko atsakymo.

Rhino ėmė mosuotis kumščiais, šokinėti į priekį ir atgalios, kad pagautų senioką. Visas jo kūnas judėjo tik vienu tikslu, duotu nurodymu, tad jam buvo visiškai nusispjauti ir į savo paties sveikatą. Jis užsimojo, nusitaikydamas tiesiai į Dreino nosį, kita ranka traukdamas ilgą durklą iš diržo.
Eipril kovojo su kitu nurodymu. Tiksliau, bandė spėti ryti deginantį stiprų skystį ir nepaspringti. Ji sustojo tik pasiekusi butelio dugną, techniškai įvykdžiusi nurodymą. Butelys išslydo iš pirštų ir skambiai duždamas dėjo į grindis. Pati mergina tik įsikibo į artimiausią petį, kuris buvo Tategami. Ji atsimerkė, bandydama susigaudyti, kada ir kaip kas įvyko. Nematė šaltojo ateinant, susikoncentravusi ties užduotimi. Negirdėjo ir trumpo pokalbio, kuris spėjo įvykti.
Tai buvo geras gėrimas, senas ir neblogai išlaikytas. Kitu atveju ji gal net būtų pasimėgavusi. Bet dabar...Visas alkoholis, suvartotas taip staiga, neramiai vartėsi skrandyje, prašydamasis atgal pro ten, kur ir pateko. Galva užūžė skausmu, bet šis, palyginti su tuo, kurį žaliaakis monstras sukelia hipnotizuodamas, buvo visai menkas. Eipril sudrebėjo nuo galvos iki kojų, vis dar virškindama ir tyliai, bet girdimai atsiraugėjo. Kumštis prie lūpų: "tūkstantis atsiprašymų", tarė, nuleisdama ranką ir graibydama kėdės, ant kurios galėtų atsisėsti.
Tuo tarpu žaliaakis žudikas nei nekreipė dėmesio į žaisliuką. Instinktyviai jis įsitempė, pasirodžius Tategami. Paslėptas veidas, tarsi į priekį pamatuotas žingsnis, irgi gerai nenuteikė.
"Kokie dar ledukai, kas tu, parodyk savo veidą!"- jis kone išspjovė. Jo bendrai, išgirdę tokį boso toną, irgi susikaupė ties tuo vienu atvykėliu.

Klausydamasis riaumojančio Rhino, Tategami žiūrėjo į Eipril. Tai kaip su ja buvo pasielgta, jam atrodė visiškai žema. Išgirdęs jos žodžius ir stebėdamas kaip ji bando prisėsti, šaltasis stengiasi išlikti ramus. Kai staiga sučiumpa ją už pečių, ir gyliai įkvėpęs papučia vėsinančio, ir gaivaus šalto vėjo gūsio tiesiai į Eipril veidą. Taip tikėdamasis bent kiek palengvinti Eipril dalia. Tuo tarpu senukas, staigiu judesiu pakyla iš kedės ir staiga padidėjusios rankos bando sučiupti Rhino ranką, kuri jau buvo arčiau ginklo. Kita ranka vis dar gindamasis ir bandydamas nuspėti jo judesius. "Tai kažkokia kontrolė!!!" staiga Dreinas sušunka besekdamas akimis Rhino. "Viskas buvo gerai iki tol kol, Rhino ir 0359 nepriėjo arčiau žaliaakio!!" Šitai baigęs senukas daugiau nieko nebe pasakė, stengdamasis neišsiblaškyti ir sustabdyti savo kolega.

Tuo tarpu viską išgirdęs Tategami lengvai apsisuko, stebėdamas kaip elgiasi sėbrai bei pats žudikas. Išgirdęs klausymą, šaltasis iškelia rankas tarsi prieš jį būtų nukreiptas ginklas, tačiau nieku gyvu nekelia galvos jog jo veidas pilnai matytus. Jo delnai buvo atsukti taip kad į juos tiesiai būtų atsisukę sėbrai. "Aš nepalankus tavo priešininkas..." vos užbaigęs savo žodžius jis kaip mat išleido kelis ledo spyglius iš savo delno taip persmeigdamas ir paraugdamas sėbrus iš Tategami ir žudiko kelio. Nuleidęs rankas ir stebėdamas, kaip elgsis žudikas šaltasis padengia savo kūną plonu ledu. "Jeigu tai kokios nors hipnotizuojančios galios reikia pasirūpinti savo jaučiamaisiais organais" susimastė Tategami. Ausys pasidengia lengvu ledo šarmu, tačiau labai susikaupęs jis vis dar galėjo girdėti, šnervės pasidengė orą smarkiai stingdančiu, garuojančiu ledu, taip bandydamas išvengti kokio nors tai psichotropinio kvapo, tačiau dėl to jam buvo šiek tiek sunkiau kvėpuoti. Visą tai padaręs jis laukė kokio nors tai atsako iš priešo, bei taip pat karts nuo karto užmesdamas akį į 0359 ir Dreina.

Eipril neturėjo kur dėti rankų, tai spausdama delnus prie akių, tai vėduodama jais prieš veidą. Darėsi velniškai karšta, tad staiga, lyg iš niekur atsiradęs arkties vėjukas tarsi pažadino ją iš blogo košmaro. Susivokusi, kad vėl praleido gabaliuką laiko, anas greitėja ir lėtėja jos galvoje. Susikoncentravo tiek, kad spėtų išsigąsti dėl to, kas vyksta. Raino jau bandė užlenkti savo durklą iki Dreino gerklės, kol iš kitos pusės Tategami atskleidė savo galias žaliaakiui ir pasmeigė porą vyrukų, kaip šašlykus ant iešmų. Palyginimas jos galvoje nuskambėjo taip ne į temą, taip absurdiškai, kad prieš susilaikant pro lūpas prasprūdo prunkštelėjimas.

Ji staigiai užsidengė delnu burną. Tai ne juokinga,- priminė sau. Tai ne juokinga, gal tik truputį...
Žaliaakiui tai iš tiesų neatrodė juokinga. Jis buvo įsiutęs, matydamas savo bendrininkus krentant negyvus. Jis nekentė būti pastatytas į kvailio vietą ir paranojiškai bijojo būti pažemintas netgi labiau, nei netekti savo gyvybės. Vos susivokęs, kad jo galioms kažkas trukdo paveikti Tategami, ir kad tai tikriausiai tas pats iš nežinia kur atsiradęs ledas, kaip žvėris jis metėsi į priekį visu savo svoriu ant Tarybiečio, versdamas abu ant baro.
Aplink juos ėmė viskas dužti, Eipril galva sukosi nuo veiksmo, ji nežinojo ar slėptis, ar rėkti, ar pulti. Ji vos nenuvirto nuo kėdės kai tiedu susigrūmė, ir šiaip ne taip atsistojo ant dviejų kojų. Tiesiog nuostabu, keliai drebėjo, bet šiaip ne taip ji pajudėjo, pačiupdama tą patį burbono butelį, kurį pribaigė.

Visi buvę smuklėje paliko savo vietas, puldami į vidurį. Kažkoks prakaitu išpiltas grėmiozdas ėmė artintis tiesiai jos link. Supanikavusi, ji metė butelį į užpuoliką, tačiau alkoholis jau buvo ėmęs paveikti ir koordinaciją. Butelys skrido pro šoną, tiesiai į Rhino galvą ir šis susmuko be sąmonės palei Dreino kojas.

Eipril susidūrė su senioko žvilgsnio ir išsišiepė jam. Ot ir gerai, šitai irgi sueis. Bet grėmiozdas vis dar artinosi, ir ji pati išsitraukė savo peiliuką. Sekundę ji svarstė, kokią galią anas turi. Tikriausiai daugintis, nes prieš merginos akis rodėsi dvi užpuoliko galvos. Jis užsimojo ir ji pasilenkė, dailiai išsisukdama nuo smūgio ir išnerdama kitoje pusėje.

"Aš limmmbo karalienė"- ji sukikeno, kol anas atsisuko. Ji palankstė pirštus, rodydama jam ateiti arčiau, ragindama.-"ateik pas tėtuką."
Aplinkui skraidė kėdės, pasirodo ne visi užeigoje buvo už Žaliaakį, ir dabar užvirė tikrų tikriausios tradiciškos muštynės.

Dabar kai Rhino pašalintas iš žaidimo, Dreinas galėjo pasirūpinti aplinkiniais. "Kuo mažiau aukų" po šių žodžių pačiupęs kelis baro muštynių aktyvistus jis juos kaip mat šveitė pro langą. Liko dar keletas. Pamatęs kaip Tategami nuvirto su žaliaakiu už baro jis staiga prisiminė dar vienus į sakymus, jog komandoje yra žmogus kuriuo turėjo būti pasirūpinta, ir dėl to Dreinas dabar jautė šiokią tokią kaltės jausmą.

Tarybietis greitai sureagavo į šokantį priešininką ir sučiupdamas jį už rankų vertėsi kitoj baro pusėj. Taip atidengdamas savo veidą, ir tuo pačiu metu greit padengdamas savo akis ryškiai mėlynu krištolini ledu akis. Štai taip prasidėjo tikroji kova. Tuo tarpu besibraunantis Dreinas per žmonės judėjo 0359 link. Kelyje sutikdamas bet kokį kliūtį, kaip mat ją permesdavo ar tiesiog kirsdavo į tam tikras kūno vietas, kad priešininkas kristu ant žemės tik dėl sąmonės netekimo. Pakankamai prisiartinęs prie 0359, ir pargriaudamas jos užpuoliką jis čiumpa mergina už rankos ir sušukęs "Tau saugiau bus lauke" jis pasileidžia durų link.

Tuo tarpų atsistoję Tategami ir žaliaakis įnirtingai grumiasi. Žaliaakis besusikumščiuodamas sušunka, "Kodėl tavęs tai neveikia??" O Tategami gindamasis, viena akimi tuo tarpu stebi aplinką, ir pamatęs jog Dreins ir 0359 pajudėjo arčiau išėjimo jis kaip mat pasijaučia saugau naudoti savo galias. Pagavęs vieną žaliaakio ranką jis kaip mat ją suspaudžia ties riešu. Taip priversdamas ja taip smarkiai sušalti, jog su ja butų sunku besi svaidyti. Atšokęs žaliaakis atrodo kiek suglumęs, tačiau tuo tarpu dar labiau įniršęs. O Tategami lieka stovėti, ir sušunka Dreinui "Nieku gyvu nebandykit grįžti į vidų" Tai pasakęs jis pradėjo žingsniuoti lėtu tempu žaliaakio pusėn, taip sukeldamas dar didesnę įtampą savo priešininkui. O tuo tarpu tas prišokęs prie gulinčio Rhino jam įkando į ranką. Tategami liko kiek suglumęs, tačiau neleido sau išsiblaškyti ir vis artinosi dabar jau patapusios savo aukos.

((Nebuvau tikra, ką daryti su tuo įkandimu, todėl originalumu nepasižymėjau ;( iš vis šitas mano postas baisus, tai sorry))
*

Žaliaakis išsiviepė, rodydamas kruvinus dantis, ir nusivalė delnu smakrą. Jis nenuleido akių nuo Tarybiečio, kol Raino kūnas po jo kojomis neėmė krūpčioti lyg purtomas lengvų šoko bangų. Smulkės prieblandoje kruvina rankos žaizda staiga ėmė baltuoti, lyg pelenų spalvos puvėsis ant tamsiaodžio prakaitu išpiltos odos. Jis atsivertė ant nugaros ir užkriokė tokiu žvėrišku kraupiu kauksmu, kad perrėkė besidaužančius girtuoklius ir lūžtančius baldus, trumpam sustingdydamas patalpą ir sugerdamas visų dėmesį.

- Kilk, mano marionete,- nenuleisdamas akių nuo Tategami, žaliaakis sumurmėjo,- man reikia, kad asistuotum šioje kovoje.- vaizduodamas pralinksmintą, su dirbtiniu juoku monstras slėpė nerimą, kad kova vyksta ne visai taip, kaip jis planavo.

Ir Raino pakilo, nenatūraliu kampu išlenkdamas kojas tol, kol stovėjo petis į petį su žaliaakiu. Visą kelią iki vertikalios pozicijos buvo girdėti traškantys ir lūžtantys kaulai, tarsi jo kūne būtų apsigyvenęs kažkoks padaras ir bandytų valdyti iš vidaus. Jo paties akys, jau visiškai neprimenančios tokias, kokias turi žmonės, švytėjo baltos be vyzdžių ir jis vis dar riaumojo, traiškydamas savo pirštus kumščiuose, lyg rujojantis šuo tik ir laukiantis komandos pulti.

Prieš Tategami žengiant dar žingsnį, žaliaakis ėmė greitai bėgti akimis per visą ūžiančią smuklę, gaudydamas žvilgsnius, pavergdamas protus ir kaip maniakas kriokdamas:

- Pulkit jį!

Visi prieš vieną... visi prieš Tarybietį.
*
Eipril atmerkė akis prabusdama, kai siena už jos nugaros suvibravo nuo Raino kriokimo. Burbonui veikiant visu pajėgumu, sėdėdama prie smuklės kur ją paliko seniokas, ji prisislinko kelius prie krūtinės ir ėmė pirštu trintis akį, kita bandydama išskirti, kas vyksta plaukiančiame pasaulyje. Dreinas kažkur priešais, besitvarkantis su pro langus išskridusiais ir jau ant kojų besistojančiais girtuokliais. Lėtai besisunkianti tamsaus kraujo balutė šalia žmogelio, kurio smegenys buvo ištėkštos prie pat Eipril kojų. Kai šiltas kraujas palietė jos pėdą, merginos ranka sustingo ir ji pakėlė veidą, visiškai budri.

Pašoko ant kojų ir susverdėjo, kai vėjas prašvilpė pro ausis ir akyse sekundei aptemo. Wupsy daisy.
Raino,- vardas atgarsiu skambėjo galvoje. Ji metė butelį į Raino. Ir nors šis ir buvo apsėstas hipnozės, jei Eipril gerai prisiminė, juodžkis buvo jų pusėje.. Paskutinį sykį ji jį matė lėkdama tempiama iš smuklės, kada vos neparvirto užkliuvusi už gulinčio bendražygio kūno.

- Dreinai!- ji sušuko, apsidairydama, pasiremdama ranka į sieną, kol rado jį, per daug užsiėmusį, kad rūpintųsi prisigėrusia mergiote,- daryk... ką darai!- rodo jam nykštį aukštyn ir sukasi, vilkdamasi palei sieną.
Rado išdaužtą langą, pro kurį jau kažkas praskraidė. Užšoko ant jo rėmo, palaukė sekundę įsitikindama, kad nevirs, ir tyliai nusileido kitoje pusėje. Jos akys iš karto smigo į Raino, kurio plati nugara užstojo beveik visą vaizdą smuklėje. Mergina pastebėjo baltą dėmę ant jo rankos ir išsiviepė, skrandžiui vėl nerimastingai apsivertus. Ir staiga, prieš jos akis, visi buvę viduje, metė snukius, kuriuos daužė ar grindis, į kurias skriejo, ir lyg susitarę puolė į vieną konkrečią pusę, Tarybiečio link. Eipril irgi šoko, įsibėgėdama visu pajėgumu ir tiesiog trenkdamasi savo nedidele mase į juodžkio šoną. Šis nustebęs susverdėjo ir rėžėsi į sieną, kartu su Eipril, kuri nei stabdžių neturėjo. Kol jis dar neatsipeikėjo, kol dar tik šnirpštė tiesiog pasišlykštėtiną burnos kvapą, ji užsipyrusi apvyniojo vieną ranką aplink Raino bicepsą ir prisiplojusi prie jo krūtinės, priglaudė pirštus sau prie kaktos.
Kita ranka, žinoma, gniaužė juodžio žaizdą, paliktą Žaliaakio dantų.

Galvok apie pūkinius šuniukus,- ji liepė sau, suspausdama tvirčiau akis, kai Raino ėmė krūpčioti ir veržtis lauk. Eipril pirštai smigo giliau į jo odą.

Galvok apie dekoratyvinius paršiukus...

Ji vis tiek prie jo lipo, jausdama kaip nuodas pamažu pereina per jos sistemą, kaip kiekvienos gydomos žaizdos skausmas, kol galia pradėjo daryti savo ir po jos dilgčiojančiais pirštais žaizda ėmė gyti.

- Jei tave apvemsiu,- ji sumurmėjo, bijodama atmerkti akis,- tai nieko asmeniško... tu tiesiog smirdi šreko tualetas. Laikykis ramiai!

Kol Dreinas skubėjo laukan, spėjo išgirsti naujausius nurodymus. Tai padaryti buvo gan lengva, bet vos tik išlėkęs pro duris jis prisiminė, jog keletas jau buvo išmestu iš užeigos. Tad jo dar laukė kova už sienų. Jau būdamas kieme, jis pasodino merginą ant žemės, ir atsistodamas šnekėjo, "Pabandyk nors kiek atsigauti, o viskuo kitu aš pasirūpinsiu. Tai pasakęs jis atsisuko į besistojančius nuo žemės priešus, kurie kaip bebūtų keista atsiminė jog juos ir išmetė tas pats senukas, kuris dabar stovėjo priešais. Tada be ilgesnių gilinimusi, kaip įniršę žvėrys jie šoko senio link. Netgi po Dreino pasididinimo jie jo nepabūgo. Tada kieme taip pat kaip ir viduj užvirė kova.

Žengdamas pirmyn Tategami šiek tiek suglumo kai žaliaakis nusivalęs kraują ir stovėdamas šypsojosi. Ir tas keistas jausmas kai staiga į tave krenta daugybė žvilgsnių, tačiau jie anaiptol neprivertė tarybiečio išsigąsti. Jis tik nuleidęs galvą tyliai sušnabždėjo "Atsiprašau Grahame, bet ir vėl bus ne taip kaip tu nori". Po šių žodžių jo veidas krito į visišką beširdiškumą, taip tuo pačiu metu visi stovėję žaliaakio marionetės po jo komandos šoko šaltojo link. O Tategami krisdamas ant kelių priglaudė delnus prie žemės. Užpuolikams iki jo gal buvo likę vos dvidešimt centimetrų, kai juos visus įvairiuose kūno vietose persmeigė ledo luitai išdygę iš žemės. Tačiau tai nepraėjo be pasekmių. Mat žaliaakio lėlės, ar bent kai kuriuos iš jų turėjo durklus arba kardus. Taigi po staigaus puolimo, kilo tyla, Tategami atitraukdamas delnus nuo žemės palengva stojosi, kai pajuto jog vienoje rankoje susmigęs peilis, per nugarą perrėžta kardo žaizda. Ir tik kai jau visiškai atsistojo pajuto skausmą, dar ir dešiniajame petyje, nors kaip jį būtų sužaloję jis nebematė. Tačiau varvantis kraujas, jo veido išraiškos nepakeitė.

Kieme jau galutinai pribaigdamas girtuoklis Dreinas susimėtė. Apsidairęs, jog aplinkui nėra Eipril jis kiek nusigando, tačiau pagalvojęs jog ji galėjo įsliūkinti atgal į užeiga šis kaip mat pradėjo greitesniu tempu eiti durų link. Tačiau jam buvo labai keista, dar prieš keletą akimirkų buvo girdėti įvairus garsai. O dabar visiška tyla. Šiek tiek išsigandęs, jog viskas pasibaigė ne taip kaip tikėtasi, Dreinas nubėgo iš už galinių užeigos durų. Taip norėjo prasliūkinti į vidų nepastebėtas ir įsitikinti jog viskas gerai. Tyliai bei susilenkęs jis žingsniavo baro pusėn, mintyse galvodamas "Neįmanoma, negi tarybietis krito???" Ir tik kai jau buvo visiškai prigludęs prie baro, nepastebėtas ėmė žvelgti per salę. Pirma pamatęs jog žaliaakis stovi jis sutriko, tačiau keršto jausmas, jį kiek prablaivė. Ir kai jau norėjo iššokti, jis pastebėjo jog 0359 keistai apsikabinsiu Rhino sėdi prie sienos. "Taigi jai viskas gerai, o tai kur..." Po šių žodžių galvoje jis pamatė kruviną Tategami, jo žaizdas, bei keletą lavonų aplink jį. Tai jam sutrukdė pasirodyti. Tad senukas stengėsi nutaikyti momentą kada galės pulti žaliaaki tiesiai iš nugaros. Tai jo manymu būtų buvę pravartu visai komandai.

Tuo tarpu Šaltasis stovėjo ir stebėjo kaip reaguos žaliaakis, nors jam nelabai patiko tas faktas jog 0359 užsipuolus juodžki bando viena kažką padaryti. Bet dėl to šaltasis neleido per daug išblaškyti jo dėmesį nuo priešininko.

Tai nesuveikė. Ji galėjo jausti savo kauluose sklindantį šaltį nuo nuodų, kurie kovojo atgal, tartum būtų gyvi. Dantų žymės po jos pirštais akivaizdžiai traukėsi, tačiau Raino keistas šnirpštimas pro dantis nesiliovė. Pagaliau juodžkis atgavo savitvardą, griebė Eipril už pečių ir atplėšė nuo savęs su tokia jėga, kad ši skrido gerus du metrus ir virto ant užpakalio. Tai nebuvo geras pasiskraidymas. Ledo luitai švilpė pro šonus ir neperdūrė tik per didžiausią sėkmę. Badas, toks paplitęs tryliktoje zonoje, pirmą kartą atsipirko, nes tik tokia kaulėta Eipril nepasismeigė kaip šašlykas ant iešmo.

Ji sumirksėjo stebėdama nuo sienos atsiplėšiantį ir į kambario vidurį žengiantį Raino. Jo balti akių obuoliai maniakiškai vartėsi ir blizgėjo šviesoje. Jis svirduliavo Tategami link, su aiškiu nurodymu. Netgi jei būtų pastebėjęs Dreiną, zombiškos smegenys turėjo tik vieną tikslą.

Eipril nurijo į gerklę pakilusią širdį ir graibydama pirštais po ledą, šiaip ne taip atsistojo ant kojų. Keli netvirti žingsniai atbulomis ir į šoną, nenuleidžiant akių nuo priešininko, ir mergina jau stovėjo šalia Tategami. Išskyrus besislapstantį Dreiną ir nepaisant negyvų girtuoklių, kambarys dabar tiesiogine to žodžio prasme buvo susiskirstęs į puses.

Ji nuleido akis apžiūrėdama savo nesibaigiančius įpjovimus ir nubrozdinimus. Pasuko akis į Tategami akivaizdžiai kraujuojančias žaizdas. Tamsiai raudonas skystis persunkęs jo drabužius į vis platėjančias dėmes.
Tada delnu pasitrynė nugaros apačią ir suniurnėjo, kone suinkštė:

- Man regis, susitrenkiau savo uodegikaulį. Auč.
- Tai kiek apgailėtina,- monstras prabilo, vėl susiurbdamas išblaškytą merginos dėmesį,- siųsti patį mažiausią nudėti pačio didžiausio.

Tiesa toji, kad ji bandė išgydyti Raino. Ir dabar jis stovėjo priešais, niršiai urgzdamas. Snarglio burbulas plėtėsi ir traukėsi iš nosies šnervės, juodžkiui alsuojant.

Žaliaakis nužvelgė lavonus persmeigtus ledo ašmenų.
- Įdomu... Ar visus baustum tokia pat bausme, jei kartais...- ir staiga, net nebaigęs grasinimo, jis pažvelgė į Eipril, lyg planuodamas hipnotizuoti ją, kaip likusius dabar jau negyvus baro lankytojus.

Ji aiktelėjo, užsidengė akis abiem delnais ir aklai pasisuko kiek už tarybiečio nugaros. Bet iš tikrųjų žaliaakiui nereikėjo mergiotės pagalbos žudant tarybietį. Ji buvo silpna ir ji buvo girta.. ir ji pasitarnavo tik kaip išblaškymas. Tuo ir pasinaudojęs, žaliaakis puolė į priekį, kapodamas ledą guminiais batais, užsimojęs kirsti tiesiai į Tategami petį, tikslingai į žaizdą. Kita ranka skrido kaip smūgis į pilvą.

Raino ėmė svirduliuoti į priekį, pasilenkdamas ir griebdamas vieną ledinių luitų. Jis nulaužė ledą, nepaisydamas to, kaip jo briaunos pjausto delną, ir ėmė makaluotis iš paskos, kriokdamas lyg skerdžiama kiaulė.

Tekantis kraujas per kūną tiktais palengvino reikalus. Dabar Tategami supo tik visiškas šaltis. Jis net nelabai sureagavo kaip pro ji praskrido gležnas kūnelis. Ir net nepajuto kaip po keliu akimirkų ji stovėjo šalia. O Dreinas tuo metu vis bandė sugalvot kaip prisiartinti prie žaliaakio. Po kelių minučių iššaltojo žaizdų kraujas jau nebetekėjo, tačiau jos dar nebuvo užsitraukusios. Ir kai staiga jis pastebėjo kaip jo priešininkas įnirtingai šoko jo pusėn. O Tategami kaip stovėjo toje pačioje vietoje tai ir tebestovi. Po smūgio į petį, jis palinko dešinėn pusėn, ir po smūgio į pilvą šiek tiek į priekį. Ir iškart po to, iš jo lūpų buvo duotas dar vienas signalas "Dabar Dreinai." Tai pasakęs šaltasis abejom rankom laikė žaliaakio rankas. O tuo tarpu Dreinas iššokęs iš po baro laikė žaliaakio kūną. Šitaip supančiotas dabar jis atrodė kaip visiškas žaisliukas. Vienintelis dalykas kas dabar buvo likęs tai grėsmingai artėjantis Rino, tačiau jį nuo šaltojo skyrė žaliaakis ir Dreinas. Pakėlęs akis ir žiūrėdamas tiesiai žaliaakiui į akis jis paklausė "Koks jausmas kai negali pasipriešinti?" Tategami uždavus klausymą jis kaip mat pradėjo visu pajėgumu stingdyti priešininko rankas. Taip po kiek lako šaltis būtų turėjęs persimesti į kūną.

Tuo tarpu Dreinas stovėdamas už žaliaakio nugaros taip pat jautė einantį šaltį. Tačiau jo smarkiai padidėjusios rankos nuo to tik smarkiau gniaužė užpuoliko kūną. Ir jo mintyse sukosi tik saldus keršto jausmas. Jis net nepastebėjo kaip vis artyn ir artyn keliavo žaliaaki marionetė. Jam dabar buvo svarbiausia išgirsti kaip nuo šalčio ir jėgos ims traškėti priešo kaulai. Ir visa tai buvo pateisinama dėl žmonos netekties.

Vieną kraupią šoko akimirką žaliaakis ir pats sustingo, suvokdamas, kad negali pajudėti. Plačiai išsiplėtusiais vyzdžiais jis pažvelgė žemyn, į savo rankas, ir vėl ėmė drebėti, muistydamasis iš visų jėgų. Šaltis, toks ledinis, kad net degino, be perstojo sklido nuo jo rankų ir su kiekviena sekunde jis neteko vis daugiau ir daugiau kūno galios. Tarsi suvokęs, kad spoksoti į savo rankas nepadės jų atitirpdyti, jis pakėlė akis į Tategami. Jose nebuvo baimės. Tik laukinis įniršis ir nuostaba... Tas žvilgsnis ir sustingo ledui pasiekus veidą ir po kelių sekundžių lyg pasiutusiai plakanti monstro širdis iš viso nutilo.

Tai įvyko tik per kelias sekundes ir tų kelių sekundžių pakako Raino nusigauti iki kovojančių. Žaliaakis jo šeimininkas kaip tik leido paskutinį kvapą, kai kaukdama marionetė metė rankas užšokusio Dreino nugaros link. Vienoje buvęs ledo luitas rėžė gilų rėžį palei senioko stuburą. Kitos rankos pirštai taip pat plėšė odą, nors ne taip giliai, bet drėksdami iki kraujo. Išplėšęs rankas, Raino vėl užsimojo judėdamas tuo pačiu mechaniniu judesiu, rėkaudamas per visą smuklę.

Jo riksmas nutilo, kai kažkas metalinio ir aštraus smigo po smakru per odą, mėsą ir gerklę. Kraujas plūstelėjo, užkimšdamas kvėpavimo takus, taškydamasis lauk iš plyštančio kaklo, varvėdamas per žiopčiojančią burną… Raino sudribo šonan, tampomas traukulių, vis dar plačiai atmerktomis baltomis akimis.

Kelias sekundes kambaryje įsivyravusi tyla atrodė kurtinanti. Pažvelgdama žemyn į plaukiančias grindis, Eipril ištiesė ranką ir ištraukė savo durklą iš Raino gerklės, paleisdama dar vieną fontanėlį kraujo. Tai buvo vienintelis tikras ginklas, kurį ji kada nors nešiojosi. Instinktas liepė slėpti atgal į batą, kur jo vieta, bet ranka nervingai suspaudė rankeną. Ji pakėlė akis į likusius, ieškodama pavojaus ir pasiruošusi vėl užsimoti.

Tategami net neatkreipė dėmesio kaip 0359 sugebėjo prisiartinti prie Rino. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į paskutinius gyvybes kvapus leidžiantį žaliaakį. Kai staiga viskas kas jį tesupo virto stingdančiu šalčiu, ir akimirkai šaltasis trasi pasijuto priešininko vietoje. Mirtis jam pasirodė tokia artima ir pažystama, kaip ir tas šaltis kuris jį supa nuo pat patekimo į 13-tą zoną. Tuo tarpo Dreinas pajutęs jog priešininkas daugiau nebespurda ji staiga atleido. Nuo Tategami keliamos šalčio bangos jis net nepajuto viso to skausmo kuri jam buvo padaręs Rino, ar šio vakaro muštynės. Ir kai jau nebebuvo svarbu kas vyksta aplinkui Dreinas pastebėjo kiek pasimetusi, bei šalta Tategami veidą.

Priėjęs kiek arčiau jis ištiesė ranką ir pridėjo ją prie šaltojo krutinės ir tarė "Svarbiausia yra, čia, niekada nepamiršk kas tu, nes netgi šalčiausią gyvenimo akimirką, dalelę šilumos rasi būtent čia." Po šių žodžių Tategami veidas surimtėjo. Pakėlęs akis jis nužvelgė salę, ir taip pat pastebėjo kaip ant žemės susmunka Dreinas. Žaizdos ant jo kūno buvo mirtinos, ir tiktais jo paskutiniai žodžiai buvo išklausyti. "Negydyk manęs," tarė Dreinas "Pagaliau ir aš gausiu pelnytą ramybę." Šie žodžiai buvo adresuoti Eipril. Po šių žodžių kambaryje įsivyravo visiška tyla.

Ir tik dabar kai šaltasis pažiūrėjo į 0359 pastebėjo kokia ji buvo nerimastingai įsitempusi. "Viskas baigta." Tategami ištarė ir apsisukdamas nužingsniavo baro link. Ten nuo žemės pasiėmęs savo apsiaustą jis juo apsigaubė, kad nesimatytų krauju permirkusiu ir suplyšusių drabužiu. "Eime" tai pasakęs jis kiek pastovėjo ir lėtu žingsniu ėjo smuklės išėjimo link.

[Exit]

Eipril trumpai atplėšė akis nuo kūnų ir kraujo lavinos ant grindų, nusekdama žvilgsniu išėjimo link sukantį Tarybietį. Bet jos kojos, rodos neklausė. Akys vėl nužvelgė Dreiną, Raino... Jie pralaimėjo. Jie pralaimėjo šitą prakeiktą misiją. Visi negyvi ir tai taip... taip būdinga tryliktai zonai, kad net siutas ima.
- Oh,- atsitūpė, nervingai dengdama delnu akis, kitu pakibindama dar šiltą Dreino kūną. Tada abiem rankomis užsiėmė už galvos, vis dar spausdama pirštuose durklą. Mintyse išpylė visą laviną keiksmažodžių, tačiau pykinimas nepraėjo. Šiaip ne taip sukaupusi jėgas, pakilo ir išbėgo lauk. Kieme prašvilpdama pro Tategami vos kliudė jo apsiaustą pečiu, bet nužingsniavo greitu žingsniu, neatsisukdama. Durklas vis dar rankoje.
[Exit]

Tategami- 10
Eipril -10+3

*+3 dėl mūsų su Paw laginimo