Pravalymas

Po balandžio, retas žmogus tikėjosi išgyventi. Visos atsargos buvo sunaikintos, didžioji dalis žmonių prarado būstus, tačiau labiausiai nukentėjo trečiarūšiai. Po įvykio, antrarūšiai pradėjo ieškoti medžiagų ir maisto miesto apylinkėje, o tai reiškė, kad reikia atimti. Dabar apylinkės buvo tik išvaikščiota žemė su keliomis nepanaudojamomis medžiagom, bei vargstančiais žmonėmis. Didžioji dalis tikriausiai mirs ir neišgyvens. 13 zona pasiekė krizę.

Po šiuos mirties kvapą užnešančius laukus vaikščiojo tarybos narys, Taki Sando. Kokiu tikslu, jis tai darė buvo aišku tik jam vienam. Tarybos rūmai buvo atstatyti patys pirmieji. O maisto jiems užteko irgi, tuo labiau, kad susimedžioti juokų darbas. Šis tarybos narys vaikščiojo lėtai ir netiesiai. Jis aiškiai buvo girtas, tačiau vietoj laimingos būsenos, jis griaužėsi. Jo mintyse sukosi tie vaizdai, kai Drakonas vienu smūgių atjungė jį. O atsikėlus jis sužinojo, kad pralošė mūšį prieš Genesia. Tai buvo didžiulis šokas. Jis save tikriausiai laikė stipriausiu. Taki kūnas buvo pilnas žaizdų, jos aiškiai kilo ne iš karo ar priešininko, bet jo paties ašmenų. Toje kovoje, jis negniaužė jėgos, bet vis tiek krito. Gėda griaužė tarybos narį.

Taki toliau vaikščiojo kol neatsisėdo ant akmens. Aplink žmonės bėgiojo, vieni bandė žvejoti, kiti į mišką slinko grupėmis, abiem kilo didelė grėsmė. Taki neplanavo padėti, dabar jam rūpėjo visai kas kita. Nuplauti nuoskaudas. Kol kas tai neėjo pagal planą ir gėrimas nepadėjo. Užsivertęs sakės butelį, jis susinervino ir metė į mažą grupelę žmonių. Vyras, į kurio galvą pataikė, susinervino, bet greit atslūgo, nes tarybos nariai buvo visiems pažįstami. Taki atsiduso ir išsitraukė kitą butelį, bei gurkšnojo toliau.

Tategami buvo nublokštas toliau nuo visos civilizuotos, ar bent tai kas liko iš tos aplinkos. Vieta, kurioje jis buvo yra gan atoki, ten nedaug kas galėjo ateit. Mat po Drakono apsireiškimo miestelyje, Tategami buvo priverstas palikti miestą. Drakonas prieš pradėdamas visą chaosą buvo jam kažką pasakęs, po to Tategami tiesiog skuoste išlėkė iš miesto. Dabar toje vietoje kur jis buvo, viskas buvo gerokai apledėję, o pačio Tategami kūnas buvo apsuptas didelio, bei storo ledo luito.Jo kūnas buvo visiškai neaktyvus, tačiau pasąmonė viską jautė, ir suprato.

Laikui einant, jis suprato jog tai ką jam pasakė, tas gyvis buvo arba gudrus planas, arba visiška teisybė, nors pats Tategami nenorėjo tuom tikėti. Praėjus dar kelioms valandoms, jis nustojo galvojęs, ir pajuto jog kažkas galėjo atsitikti ir kaimui, o jis kaip tarybos narys tiesiog kiurkso ledo luite ir nesiima jokių veiksmų. Po dar keliolikos minučių jis pajuto, savo lengva ir labai silpnai užčiuopiama širdies plakimą. Nepraėjus nei akimirkai po širdies plakimo, aplink jį esantis ledas ėmė po truputi trupėti. Kol galiausiai Tategami sugebėjo laisviau pajudinti savo galūnes. Jau likęs kiek plonesnis luitas staiga išleido smarkiai traškantį garsą, ir Tategami pastangomis jis ištiško į visas puses.

"Užteks sėdėti čia" sumurmėjo Tategami ir gan greitu tempu, nuskuodė kaimo pusėn. Tai ką jis išvydo, negalėjo patikėti savo akimis. Viskas aplink buvo suniokota, vietomis vis dar ruseno ugnis. Ėmęs žvalgytis po miestą jis pamatė sunkiai dirbančius žmones, stengiančius atstatyti tai kas čia kadaise buvo. Žengdamas per miestą jis vis dairėsi, ieškodamas matytų veidų. Pamatęs Tarybos rūmus, jis kiek sukrizeno "Kaimas giliame chaose, o štai rūmai buvo atsatyti patys pirmieji." Toliau keliauti visai netrūko, jis pamatė Taki sėdinti, ir siurbianti kažkokį birzgalą. Kaip ir pratęs jis, ėjo palengva Takiui iš už nugaros, kaip ir kadaise, aplink save atšaldydamas orą bent keliais laipsniais.

Šurmulys niekur nedingo, kova už gyvenimą tesėsi, o vat du vaikinai iš "turtingiausiųjų" šiaip sau plepa. Tačiau Taki nejautė noro plepėti. Jo vidus degė ne tik nuo alkoholio. Jis troško parodyti Drakonui, kad jis nėra toks silpnas. Deja, Drakono tikriausiai nebėra. Atstatyta zona rodo Genesia Inc. gyvavimą, o tai Drakono pražūtį. Taki jaučia, kad nebeturės progos parodyti, kad pasaulyje yra stipriausias, nes liks vienas monstras, kurio nugalėti nesugebėjo.

Taki skendo savo alkoholį nekreipdamas dėmesio į šaltį. Tiksliau, jis nenorėjo dabar, kad lystų jiems į akis. Kilo net idėja nužudyti, tačiau Taki žinojo, kad kova būtų per ilga ir eikvojanti. Idėja vis dėlto nedingo. Girta galva nekreipia dėmesio į smulkmenas. Kelių sekundžių bėgyje, prabėgo kelios kovos variacijos, ir visomis jis laimėjo. Aišku girta galva neįskaičiavo girtos reakcijos ir taiklumo. Antrarūšius tikriausiai paimtų, bet tarybos narius tikrai ne. Šioje būsenoje jis nėra pavojingas, nors ir agresyvus.

Pajautęs šaltį, Taki griebė apdailos gabalą ir metė per save. Jis tikėjosi pataikyti, bet girtumas to negarantavo. Kovą provokavo, bet tikriausiai iš tikrųjų to nenorėjo. Žmonės pradėjo šalintis, nes du tarybiečiai nežadėjo nieko ypatingo. Taki į tai nekreipė dėmesio ir toliau gurkšnojo savo šventumą

Ji gulėjo kažkur prie suniokotų namų, nekliudoma žmonių kaip ir daugelis kitų kūnų. Tik kai kažkas ėmė auti nuo Eipril pėdų batus, ji pagaliau atgavo sąmonę ir atmerkė akis. Viskas aplinkui buvo taip ryšku, jos galva sukosi, sėdantis ir apsidairant. Murzinu veidu, ji pažvelgė į vagį ir šis tuojau leidosi į kojas.
"Ei",- sumurmėjo, trindamasi makaulę ir bandydama atsistoti. "EI!"- suriko ir puolė vytis, stumdydama žmones. Jai buvo sunku laikyti atmerktas akis - iš galvos tekėjęs kraujas sudžiuvęs sulipino blakstienas su skruostais. Tai ką jau kalbėti apie tikrą bėgimą ir dar basomis. Bet ji negalėjo leisti vagiui pabėgti - ji ir taip turėjo tiek mažai, kad dar prarastų batus...
Pasukdama į kitą pusę, ji aiktelėjo, nustebinta vaizdo priešais. Kas nutiko? Aimanos, skausmas, kraujo kvapas supo teritoriją tarsi sunkus rūkas. Ji pasirėmė delnu į sieną ir pasilenkė, jausdama, kaip skrandžio turinys keliauja aukštyn. Bet tada akies kampučiu vėl pastebėjo vagies ševeliūrą ir metėsi ton pusėn, rėkaudama keiksmus,

Kaip ir priklauso Tategami sureagavo šaltai, į savo kolegos taribiečio elgesį. Skeveldrai lekiant, net nereikėjo bandyti išsisukti, apkvaitusio žmogaus poelgiai gali būti nenuspėjami, tačiau jie lieka be koordinatės. Nors tikimybė, kad skeveldra kliudys Tategami žandą buvo nemenka. "Ir kodėl gi toks rimtas nuo pačio ryto?" - sėsdamas Tategami kreipėsi į Taki. Tategami prisėdo greta jo taip kad jų nugaros būtų viena priešais kitą.

Nesulaukęs atsakymo Tategami žvalgėsi aplinkui, mintyse tyrinėdamas aplinką. Tačiau jis sunkiai suvokė, kas galėjo taip padaryti. O dar ir plius tos žaizdos ant Takio kūno. Pagal jo galias jis žinojo, jog Taki galėjo jas pasidaryti ir pats. Tačiau negalėjo patikėti jog jam reiks tiek daug paaukoti savęs. Besiskirstančios aplinkui žmonių gaujos džiugino Tategami, viskas aplink rimo ir darėsi tylu. Net ir Taki alkoholinio gėrimo vartojimas jo dabar visiškai netrikdė.

Praėjus keletai minučių, visą šią idealia aplinką sugadino kažkokie du iš niekur išlindę žmonės. Tategami tai šiek tiek sunervino, paskui jis pamatė jog ten bėga, mergina kruvina galva, negalėdama pavyti kažkokio vaikino. Šiek tiek pagalvojęs Tategami nesuprato gaudynių prasmės, tačiau po kelių sekundžių pastebėjo, kad jaunuolis bėga saujoje su batais, o mergina iš paskutiniųjų stengiasi pavyti ji.

Praėjus dar kelioms sekundėms Tategami veidas persimainė, bėgantis jaunuolis buvai visai čia pat. Kai staiga Tategami vienu mostelėjimu dešiniosios rankos vaikiną pavertė į ledo luitą, tačiau vaikinuko rankos buvo išorėje ledo, kad nepažeistu batų. "Hmph, netgi batus..." - sumurmėjo Tategami ir toliau žiūrėjo kaip mergina vis artinosi.

Garsai nesiliovė. Aplinka vis garsėjo, tarsi tarybos nariai būtų ignoruojami. Taki tai netrukdė, nes alkoholis buvo paspaudęs nutildymo mygtuką. Tačiau kitos jėgos prisėdimas pagarsino aplinką. Ledo princo žodžiai prasiskverbė pro visas mintis. Jis dar kelias sekundes daužėsi jo galvoje, kol Taki pagaliau suvokė jį. Jo žodžiai privertė susimąstyti. Taki jau seniai graužia save dėl neseno įvykio. Šis klausimas erzino Taki ir jis pradėjo stotis. Tai buvo sunkus darbas, bet Taki nenorėjo paleisti butelio.

Po kelių sekundžių bandymo, jam pavyko. Proceso laikas buvo sulėtintas ir blokuojamas nuo kito pasaulio. Apsisukęs, Taki pamatė ledo luitą su batais išorėje. Skulptūra buvo kiek keistoka, bet jis jautėsi girtas ir nesitikėjo suprasti meno. Už jo matė merginą einančią link jų. Neblaivus protas skubėjo prie prielaidų. Kaip kažkas, be miesto atstovų drįsta eiti prie tarybos narių. Toks elgesys buvo nepriimtinas. Jis pralošė kovą ir neketino žemintis toliau.

Taki stovėjo ir žiūrėjo į ateinančia merginą. Nekontroliuojamas kūnas išleido ašmenys iš rankos šono, einančius nuo alkūnės iki riešo. Tačiau taip pat dėl "blaivaus" proto, Taki išleido šiuos ašmenys ne įprastoje vietoje, atverdamas naują žaizdą. Skausmas nebuvo juntamas dėl atsijungusių nervų, tačiau ašmenys greit susitraukė. Taki per ilgai ruošiasi ir vaizdas pradėjo mirguliuoti. Stovėti jau nebebuvo lengva. Kritęs ant žemės, jis vėl užsimaukė gėrimą.

Eipril jau buvo beprarandanti viltį, kai vagis sustingo į ledą. Jos pėdos susibraižė į kelio akmenis, tas kratymasis tikrai nepadeda galimam smegenų sutrenkimui ir jei mokėtų išsigydyti pati save, gal būtų tęsusi, tačiau...
Tačiau vagis sustingo ir Eipril sustojo, tarsi pati būtų sukaustyta ledo. Akimirksniu, jos akys ėmė ieškoti kaltininko, kliudydamos du tarybiečius toliau, kurių aplinkiniai akivaizdžiai šalinosi.
Gal ji apsieis ir be batų,- linkteli sau mintyse, pajudėdama, tačiau keisdama trajektoriją. Bet ji negalėjo... Ji buvo išdidi, protinga, beveik valstybės saugumo tarnautoja. Ji grįžo prie vaikinų, lengvai krūptelėdama, kada vienas grasinamai pasidabino ašmenimis. Akivaizdu judesys jam kainavo, ir Eipril prikando lūpą iš vidaus, bandydama nuspėti iš tarybiečio veido, kaip labai jam skauda.
Ji išplėšė savo batus iš vagies rankų ir sustojo priešais tarybiečius kovodama su instinktyviu noru bėgti tvirtai suspaudus uodegą tarp kojų. Akys nuo Taki prie Tategami, kiek nusilenkiant, padėkojimui ir pasisveikinimui vienu kartu.
"Ar galėčiau...?" tarė tyliai, klausdama leidimo Tategami, bet mostelėdama smakru į Taki ir tikrai nekaip atrodančią jo žaizdą. Ji nekentė likti skoloje, net jei jie teatliko savo darbą.

Pamatęs kai vagis visiškai bejėgiškai sustingo Tategami šyptelėjo. Tai buvo akimirka kai po kažkokio ilgo laiko, jis panaudojo savo išskirtinumą geram tikslui. Nors jam dar nelabai buvo aišku ar tai tikrai buvo geras dalykas sustingdyti žmogų, paliekant jo rankas išorėje. Šį Tategami apmąstymą greit pertraukė Takio išsišokimas. Ir dar tas perdėtas jo elgesys su savo kūnų.

Tategami stovėjo ramiai ir santūriai, jis tiesiog žiūrėjo kaip mergina apsimauna batus ir užduoda klausimą, ir tada Tategami prisiminė dar vieną savo savybę. Jis jau labai senai buvo kažką padaręs menko bet gražaus iš ledo. Tuo pačiu metu ši mergina jam pasirodė ypatinga. Juk ne kiekvienas atėjęs iš minios gali pasiūlyti kažką tarybiečiui, bent jau taip galvojo pats Tategami. "Galimas daiktas jog radom tau porininke!" - sušuko Tategami apgirtusiam Takiui. "Šiam kartui gali slėpti, savo žaisliukus".

Kiek palūkėjęs Tategami žengė palengva prie merginos. Siekdamas jos rankos ir klausdamas "Ar aš galėčiau?". Kantriai laukdamas atsakymo, ir be jos leidimo nei žingsneliu arčiau.

Taki stebėjo vyksmą, nes daugiau negalėjo nieko daryti. Sėdėjo ant žemės ir maukė savo "nuskausminamuosius", kol jo ranka kruvinosi. Jis jau buvo pripratęs. Žmonės seniau galvodavo, kaip jis nenukraujuoja, tačiau niekas taip ir neišsiaiškino. Tikriausiai pats kūnas gamina užtektinai dažnai. Jo kūnas pasikeitė, patobulintas raumenų ir reakcijos greitis tikriausiai prisideda ir prie kitų procesų. Vis dėlto jis ne šiaip sau taryboje gyvena.

Merginos elgesys ramino Taki. Nors ji ir nebėgo iš vaizdo kaip jau buvo įprasta, mergina nusilenkė. Tai rodo pagarbą, o to užtenka. Nors jos klausimas skambėjo arogantiškai, jis nieko nesuprato ir jam nerūpėjo. Tuo labiau, kiekvieną kartą užmetus akis, jos akys krypdavo į jo kolegą. Tategami žodžiai nelabai turėjo įtakos, tiktai privertė suprunkšti. Porininkė tarybiečiui? Didesnės nesąmonės negirdėjo. Greičiau ji taptu žaisliuku ar šiaip pavaldiniu.

Princo veiksmai žvėriui sukėlė šypsena. Jis aiškiai planavo ją sušaldyti. Nebūtų tarybietis. Nors taisyklės tai draudė, niekas nesužinos, nes tai buvo užmiestis. Taki toliau gurkšnojo sakę ir šypsojosi. Įdomu šiam girtam protui buvo, ar mergina pasimaus ant kabliuko. Vis dėlto ne eilinėms antrarūšėms lysti prie tarybos. Tik atstovai galėjo su jai kalbėti. Tiksliau tik jie drįso.

Vienas tik ką apautas batas garsiai brūkštelėjo žeme atgalios, instinktyviai kojoms norint žingsniuoti tolyn, jei ne bėgti. Eipril galva buvo pilna baimių: ji nesuprato Tategami pokštų, kandžiojama paranojiško įtarimo, kad iš jos tyčiojamasi.

Ji tiesiog nesutarė su žmonėmis. Nei vienu iš jų. Nei prieš operaciją, nei po jos, ji nepasitikėjo, ji vengė kitų ir tikrai jau nesikibo pirštais į kiekvieną ištiestą ranką. Netgi jei jis nešiojo baltą kryžių savo juodos aprangos medžiagoje. Jo šaltas ir ramus žvilgsnis tiesiog vėrė, vertė ją jaustis dar nejaukiau ir ji sekundei sudvejojo, ar kaip vienas aukščiausiųjų jis neturi galios skaityti mintis. Eipril niekada nesutarė su vyresniais rangu už ją pačią, jis perskaitytų daug nuodingų minčių.

Ji žengė per šoną, niekada nenuleisdama didelių akių nuo Tategami rankos, beveik tikėdamasi smūgio už savo netaktišką nepaklusnumą. Didesnis pasitikėjimas buvo prabanga, skirta tiems žmonėms, kurių kas penkias minutes nebando nužudyti kiti žmonės. Ne,- ji papurtė galvą, slėpdama akis po ilgais kirpčiukais ir priklaupdama ant vieno kelio ties gulinčiu. Ne iškarto pamatė savo purviną sijoną merkiantis į kelio balą, nes atplėšė akis nuo Tategami tik tada, kai stiprus alkoholio tvaikas privertė žvilgtelėti žemyn.

Ji niekada nėra buvusi taip arti Tarybiečio, o tuo labiau – dviejų. Eipril tiesiog nusprendė, kad neturint jokių puolamųjų galių, saugiausia yra dažnai keisti gyvenamąją vietą, ir laikytis nuo bėdos kuo atokiau. Vyras ant žemės atrodė tarsi parėjęs tikrą pragarą, ir koks sutapimas, juk perėjo. Ir kvapas... Kiek dabar valandų? Ji visiškai nesiorientavo, nuo kovos galėjo būti praėjusios dienos... Tačiau sprendžiant pagal saulę, ne ankščiau kaip vienuolikta ryto.

„Ar nenorite pusryčių dribsnių prie tos sakės?“- klausimas išsprūdo nepagalvojus ir rankos sustojo ką dariusios, sustingus iš baimės. Ji tik... Ji tik turėjo omeny, kad dabar rytas. Ir taip, tai ko gero rytas po nedidelės apokalipsės, tačiau kol visi vaitoja skaičiuodami likusias galūnes bei kitą žalą, tas, kuris turėtų padėti, vartosi ant kelių myluodamas butelį. Gerai, galbūt šitai aiškinant padėtį tik pablogintų, todėl prikąs liežuvį,- nusprendė, susikaupusi dirbdama ties Taki ranka. Atsargiai ji ėmė raitoti kruviną marškinių rankovę aukštyn, nei nemirktelėdama išvydusi kraujo šaltinį. Jos pirštai kol kas nelietė jo odos, automatiškai Eipril vengė kontakto su kita gyva būtybe. Iki pat paskutinės akimirkos, nes kito būdo gydyti nėra.

Prieš pradėdama, Eipril žvilgtelėjo viršun į Tategami, beveik tikėdamasi, kad jis ją sustabdys, ar, blogesniu atveju, puls sukti sprando velniop. Tik tada ji vėl nuleido nosį. Užmerkė akis ir prispaudė delnu žaizdą. Kitos rankos du pirštus priglaudė prie Taki kaktos.

Beveik akimirksniu skausmas persmeigė ją dingdamas iš Taki žaizdų. Ir taip pat greitai, kaip perėjo į ją, ir išnyko, palikdamas ploną prakaito sluoksnį ant merginos sprando ir dantis sukąstus taip stipriai, jog, rodės, žandikaulis lūš. Eipril garsiai įkvėpė oro ir iškvėpė atsipalaiduodama. Vėsuma po jos pirštais, įsižiūrėjus iš arčiau atrodanti kaip balsva migla paliekanti odą, ėmė akivaizdžiai užtraukinėti tarybiečio žaizdas. Ji sėdėjo ramiai, tarsi transe, neatleisdama pirštų ir vienintelis judesys iš Eipril pusės buvo vėjo sklaidomi plaukai.

Tategami stebėjo kaip mergina aunasi batus. Aplinkui jam dabar kol kas niekas nerūpėjo. Laiko tekmė jam tarsi buvo sustojusi. Vieną akimirką Tategami buvo net pagalvojęs kad jis pažįsta, merginą. Tuo metu jis pajuto šiek tiek stipresni širdies plakimą ir šiek tiek šyptelėjo. Palaukus dar kelias minutes ir išgirdus merginos atsakymą į jo, jį tai truputėli sutrikdė. Blogų ketinimų Tategami galvoje visiškai nebuvo, ir jam buvo nesuprantama kodėl mergina atsisakė.

Pamatęs kaip ji nueina prie Taki, Tategami dar labiau nusistebėjo. Mintyse galvodamas "Drąsi, jeigu man net rankos nenorėjo duot, o Takiui siūlo dribsnių". Jis žiūrėjo toliau kas vyks. Aplinka jam jau darėsi nebejauki, nors pats Tategami negalėjo skustis, kažkas jam jau buvo nebe taip. Jis tiesiog toliau žiūrėjo ką ji darė, ir šiek tiek nustebo kai pamatė, jog ji net bando kažką daryti su Takiu.

Po kiek laiko Tategami žvilgsnis krito ir į ledo skulptūra, iš kurios vis dar kyšojo rankos. Jo veide dingtelėjo maža šypsena, kaip greit ji atsirado taip greit ir dingo. Po kelių sekundžių, jis priėjo, prie Taki ir merginos. Kiek pažiūrėjęs, Tategami nustebo, - "Tai šiek tiek panašu ir į mane, tačiau kitiems aš to suteikti negaliu." Tategami pritūpė kuo arčiau merginos ranką palikdamas šiek tiek aukščiau nei pati žemė. Tada tarp žemės ir jo delno nušvito ryški, melsvai balta spalva. Dingus šviesai, Tategami patraukė ranką, o ant žemės gulėjo, nedidelė ledo origami, tai buvo rožės žiedas. Tada jis tyliai sumurmėjo, - "Čia menkas atsidėkojimas, kurio tu tikriausiai nesulauksi iš Taki." Tuo metu jo žvilgsnis pasisuko į Taki. Tategami dar nežinojo kaip reaguos jo kolega, todėl jo dešinė ranka jau buvo pasidengusi šerkšnu, ir sugniaužtas kumštis. Ir jam beliko tik toliau stebėti, kas vyksta.

Merginos praėjimas sukėlė juoką. Nepagarba tarybiečiui, tikrai drąsi. Pats Taki tikrai už tai neatleistų ir dar tikriausiai padėtų nubausti, nes teršiamas ir jo vardas. Tačiau alkoholis darė savo ir tai jam atrodė juokinga. Alkoholio ir kraujo kvapas, kraujotroškai kėlė harmonija. Nuo pat vaikystė vienas iš kvapų jam kėlė šypsena. Suaugus atsirado kvapų idealas. Pagal jo mintis, būtų galima galvoti, kad jis gyvena sapne.

Šis sapnas vis dėlto buvo košmaras. Menkumo jausmas greit grįžo, nes aplinka buvo sugriuvusi dėl būtent jo menkumo. Merginos artėjimas asocijavosi su Drakono šypsniu. Sugniaužęs kumštį Taki sėdėjo. Vienoje rankoje sudužo butelis, nes jėgos jis jau nevaldė. Tačiau jokio veiksmo nepradėjo. Dalinai dėl to, kad nėra priežasties pulti, nes tokioje būsenoje Drakonas jį sutryptų. Ir dalinai, nes nebepajėgė judėti. Skausmas ir balansas griovė jį dar prieš bandant stoti. Merginai priėjus, Taki išgirdo žodžius po kurių jis vėl lūžo. Drąsa šiuo momentu buvo pats juokingiausias dalykas.

Merginai pradėjus lysti prie jo rankos, Taki pajautė skausmą per vidų. Šypsena jo veide dingo per akimirksnį. Staigiai griebęs artimiausią jos kojos vietą, jis pradėjo verti savo žvilgsnį į jos akis. Žvilgsnis aiškiai sakė: "Tik pabandyk kažką". Nors drąsa buvo juokinga, čia jau tapo juodas humoras, kurio Taki nesuprato. Paskutinis antrarūšis palietęs jį nesigiria savo gyvybingumu. Lygtais tai buvo moteris, kuri atsitrenkė į jį eidama gatve. Taki nėra žiaurus, mirtis buvo greita. Juk vis dėlto apart kai kurių tarybos narių, niekas nenori likti 13 zonoje. Taki tiesiog dirba už mirties angelą. Bent jau pats neseniai pradėjo save taip vertinti.

Merginos galios atrodė keistai ir Taki ruošėsi smogti, tačiau skausmas pradėjo nykti. Nuostaba atsirado Taki veide. Jis nesuprato, kas vyko, bet tai buvo gerai. Šis monstras atslūgo, nes dalis pykčio priežasties dingo. Mergina tuo tarpu pradėjo rodyti skausmo ženklus. Taki atpalaidavo ranką su kuria laikė jos koją. Dabar jis laukė jos darbo vaisių ir žiūrėjo į atslenkantį kolegą. Jo veiksmai buvo šiek tiek juokingi. Dėkoti antrarūšiui? Jie tūri dėkoti už savo gyvybę. Taki dar vis mastė, ką daryti su šia gydytoją. Kolegos savigyna kvietė pakovoti, tačiau girtas protas nekreipė dėmesio ir leido jam daryti ką nori.

Šitas procesas, nors pirmai skausmingas, daugiausiai susidėjo iš visiškos ramybės, ir kartais transas taip užliūliuodavo, kad Eipril pradėdavo niūniuoti. Ji negalėdavo to paaiškinti, tai tartum meditacija, jei Eipril tikėtų tokios egzistavimu.

Tačiau dabar, šį sykį, kai jos rankose gulėjo kažkas nešantis mirtį, ji intuityviai neatsipalaidavo taip labai. Jis vienas atrodė pavojingai, o ką jau kalbėti apie abudu. Žingsniai ir trečio asmens artumas privertė įsitempti – baimė, įkalta eksperimentų metu, buvo čia. Kas dar su kitais tamsioje mažoje erdvėje uždarytų žmogų, kuris bijo prisilietimų, jei ne Genesia. Tiesiai į dešimtuką, tiesiai į jautriausią jos tašką. Tai ją ir palaužė, tai padėjo smegenims atsijungti ir ištverti likusias dienas laboratorijose kaip sapną.

Eipril atsimerkė, sekdama įtariai ir tyliai Tategami judesius, klausydama žodžių. Jai nereikėjo padėkos – jie grąžino batus, ji pagydė žaizdas, atsiskaityta. Padėka sekundę atrodė tarsi koks nors triukas, įmantrus nežinomas būdas ją nubausti, ne senas geras smūgis per veidą, kokiu tenkinasi vyrai šioje zonoje. Bet žiedlapis atrodė toks gražus ir taip nekaltai, kad ilgiau pasvarsčiusi ji nusprendė kaip ir, galbūt, kad jau taip siūlė, jei jau taip, na gal ir priimti. Grožis buvo reta tryliktoje zonoje, ji matė mažai. Ir vis dėl to, kam Tarybiečiui vargintis ties kažkuo tokiu menku kaip antrarūšė? Kiek ji matė iš šono, nuo pat tada kada atsidūrė šitoje žemėje, tarybiečiai neužsiėmė lipšnia politika. Greičiau atvirkščiai, pavyzdžius darydami iš bet ko, kas pasitaikydavo jų kelyje. Bet jie taip pat kažkaip stebuklingai palaikė šitą zoną nuo visiško katastrofiško chaoso, ir kad ir koks niekingas būdas būtų smurtu įkalta pagarbi baimė, tai vienintelis būdas, kuris veikė.

Tad Eipril beveik buvo pasiruošusi dovanoti taikos šypseną Tategami, kai Taki pirštai sugriebė jos koją. Dėkingumą veide pakeitė siaubas ir akimirksniu jos akys grįžo prie gydomojo – tiksliau, jo pirštų ant jos odos. Jie degino. Atsiminimai plūstelėjo galvoje, vienas už kitą baisesni. Eipril tuojau pat atleido rankas ir krito atbulomis, delnais kibdamasi į žemę, klestelėdama ant užpakalio, kad ir kaip juokingai, kad ir kaip žeminančiai, bet darydama viską, kad atsitrauktų toliau ir išplėštų koją iš kito nagų. Tol, kol kažkas ją liečia, ir dar taip grubiai ir dar nepasiruošusią, Eipril negalėjo funkcionuoti.

Tategami būdamas šalia tiesiog žiūrėjo į savo kolegą ir mergina. Stebėjo kaip viskas vyksta. Pamatęs jog mergina, šalia dviejų tarybiečiu šiek tiek nurimo, jis šyptelėjo dar kartą, jis visiškai nenorėjo rodyti grėsmės, ar valdžios jai. Po paskutinio įšalimo, Tategami galvoje buvo tikra sumaištis. Jis ne tik kad negalėjo prisiminti savo jaunystės, bei praeities, bet dabar jam buvo jau viskas miglota, ir kaip jis čia pateko į 13- tąją zoną.

Mastydamas ir bandydamas prisiminti merginos veidą kuri jam padėjo laboratorijoje, jį patį šiek tiek atjungė nuo tikrovės. Taip jo galvoje dar sukosi daugybė klausimų, "Ar tai ta mergina? Ar įmanoma kad tai ji? Bet kodėl aš negaliu jos prisiminti? Jeigu tai ji, ar pagaliau aš rasiu pilnatvę ir ramybę?". Visi šie klausymai tik sunkino protą. Jam pačiam visai tai buvo keista, ne tik dėl vis naujai gimstančių klausimų, bet ir dėl to jog jo pulsas, bei širdies rimtas buvo gerai jaučiamas. Po kiek laiko jis šiek tiek nustėro, "O kas jeigu aš prarandu savo galias - prakeiksmą? Tačiau ar aš pats to dabar tikrai noriu, jeigu prarasiu galias, mano galas ateis greičiau nei aš pats įsivaizdavau" visa tai sukosi jo mintyse. Gyvenimas šitoje aplinkoje atrodė patrauklesnis nei mirtis. Nors prisiminęs tą laiką tarp ledo luito, jį ramino, visiška ramuma ir jokio pašalinio brovimosi.

Kai staiga visą jo gylų apmąstymą pertraukė veiksmai vykstantys aplink jį. Visą ką jis spėjo pamatyti, tai buvo įniršęs Taki bei persigandusi mergina. Jis bandė susigaudyti kas čia įvyko, tačiau ilgai galvoti nereikėjo. Palengvėjimas Taki veide buvo matyti iš tolo, tuomet Tategami pažvelgė į žaizdą prie kurios buvo mergina. "Dar šiek tiek ilgiau, ir žaizda mano manymu būtų visiškai užsitraukusi." Po šių žodžių šaltasis žvilgtelėjo ir į pačią merginą. Jos veidas buvo persmelktas baimės, ir visi jos bandymai atkabinti Taki atrodė keistai. Tategami pakilo nuo žemės, tiesdamas ranką link Taki rankos, savo delne šį kart visiškai pašalino ledo bei šalčio jauseną. Jis nenorėjo jog nuo rankos šalčio raumenys atšaltų, ir būtų tik sunkiau atkabinti. Tai jis palengva sugniaužė Taki riešą, tačiau pats pernelyg daug neatsipalaidavo, nes nebuvo aišku kaip išgėręs jis reaguos. Ir taip pat tarė "Juk sakiau, kad ši mergina gali praversti tau."

Taki nors ir atlaisvino ranką pajutęs skausmo mažėjimą, jos neatitraukė. Merginos griūvimas nepadėjo. Jis toliau vėrė savo akimis lyg kėsinosi nugalabyti. Tuo labiau, kad jis nežinojo, ką ji daro. Naudodama savo gales, ji gali bandyti lygiai taip tapti tarybietė, kaip jis pats. Pro kraują ir mirtį. Jis neketino mirti, nei nuo kažkokios antrarūšės, nei nuo Drakono. Jo savijauta visiškai pasikeitė. Drakonas tapo simboliu viršūnei apibūdinti. O tai kėlė pyktį ir agresiją. Viskas įvyko per daug greitai.

Merginos judesys išblaškė Taki ir privertė jį stipriau įsikibti. Jos paveikslas šiuo momentu būtų tikrai menkas ir graudus. Jos drąsa dingo, o tai buvo vienintelis dalykas laikantis ją gyvą. Jos gyvybė tapo neišskirtinė nuo visų kitų gyvių Taki aplinkoje. Vieninteliai tarybos nariai buvo verti gyventi. Jo pačio valioje, visas miestas būtų sugriūvęs. Išlikę tik įrankiai pasiekti savo. Tačiau taryba, kaip vienetas yra galingas dalykas. Tačiau ir jos autoritetas smuko. Drakonas išguldė visus... Jei taryba tokia menka tapo, tai koks tikslas kitiems? Egzistencija tapo nebereikalinga.

Mintys žudyti kilo atmosferoje. Nors skausmas dalinai dingo, pyktis kilo. Grįžo senasis Taki, žmogžudys. Jos gyvybė būtų jau pasibaigus, tačiau tarp Tigro ir antilopės atsirado pantera. Tategami buvo tarybos narys. Nors paprastai tai nebūtų problema, tik laiko ir laimės klausimas. Tačiau pyktis kilo žemesnių egzistencija. Taki laikė save stipriausiu taryboje, bet kiti buvo labai arti. Jis nesiruošė kovoti. Panterai sugriebus ranką, Taki atslūgo, nors kilo noras paleisti ašmenys. Letai jis paleido mergina, bet dabar tigras laikė šypsena veide. Jis sugebėjo kažkaip atsistoti prieidamas prie merginos, nors ir dvokiantis ir vos stovintis. Ranka pagriebė merginos smakrą ir prisiartino tyliai tardamas: "Tau pasisiekė..." Po to iškart paleido ir ėjo ieškoti aplinkui butelio. Priėjęs prie krūvos, vos už kelių metrų, jis pradėjo kapstytis.

Akimirką, kai pirštai paliko jos kulkšnį, Eipril atgavo sugebėjimą mąstyti ir pasiremdama delnais į žemę pasislinko dar toliau. Jos skruostai degė iš gėdos parodžius silpnybę. Žvilgsnis, kuriuo Taki persmeigė... jos nugara nubėgo pagaugai. Kaip padarai uždraustajame miške, lyg į grobį, neatpažįstant žmogaus žmoguje.
Taip. Sprendimas šalintis tarybiečių buvo teisingas. Žinos kitą sykį, jei tas kitas sykis iš viso ateis... Drakonas kaip reikiant įpykdė šį širšių lizdą, jai gali tekti sumokėti savo gyvybe tik dėl to, kad šis išlietų savo pyktį po kovos.

Ji įtraukė galvą į pečius, sudėdama visas jėgas į tai, kad nesuriestų nosies, kai Taki prisiartino su savo kvapeliu. Jis pagriebė jos smakrą, ir vėl ji nustėro į transą, žiūrėdama jam tiesiai į akis.

„Tau pasisekė“. žodžiai pasiekė jos ausis ir nemalonus prisilietimas dingo. Jis išnyko ir Eipril palaukė ištisas penkias sekundes, prieš pajudėdama. Ar iš tiesų jai pasisekė? Kad jis nesivargino su jos gyvybe? Su tokia sėkme reiktų pirktis loterijos bilietą... ak, pala, jie gyvena uždaryti kaip gyvuliai tol, kol išžudys vieni kitus, civilizacijos mažoka, loterijų irgi nėra.

Sarkazmas buvo geriau nei baimė, taigi ji pažaidė su šia mintimi, net susijuokė. Bet tai nebuvo linksmas ar džiugus juokas. Jis nekilo iš nieko juokingo, tik iš streso ir isterijos.
Greitai pasisuko į Tategami, susivokusi, kad jis gal netyčia išgirdo jos prunkštelėjimą, ir palaikys nepagarbos ženklu.

„Visad juokiuosi baisiose situacijose“- ji greitai išbėrė.- „ne iš jo“ žvilgtelėjo į nueinantį Taki.- „ne iš jūsų“.
Ji žvitriai pakilo ant kojų ir pažvelgė į violetines akis iš viso savo mažo, bet išdidaus ūgio. Violetinės,- registravo mintyse. Tai atsako į vieną iš milijardo klausimų. Laboratorijose ji matė jį tik užsimerkus, ir nuo to laiko kartais užsimiršusi pagalvodavo, kokia toji spalva.

Eipril nuoširdžiai manė, kad nužudė šitą vaikiną išbandydama savo galias pirmą sykį. Juk jis vis dėl to atsijungė.. Pasirodo, klydo. Gerai. Gyvas. Jei jos nebaus už juoką, gal ji sulauks ir vakaro.
„Ar galiu eiti?“- paklausė kaip įmanoma gražiau, viena ausimi sekdama, ar Taki negrįš persigalvojęs.

Vos tik pavyko Taki atkabinti nuo merginos, šaltasis žengė žingsnį atgal, taip ir vėl eilinį sykį paskęsdamas savo mintyse. Jis vis negalėjo atsikvošėti ar tai toji mergina. Gal jam būtų tekę ir kiek ilgiau pagalvoti jeigu ne vėl kažkoks veiksmas aplinkoje kurioje jie stovėjo. Pamatęs jog Taki apgraibomis stojasi, ir čiumpa jai už kaklo, Tategami pernelyg nesureaguoja. Tačiau viduje jam nepatiko toks kolegos elgesys. Juk ir taip aišku buvo jog ji blogu ketinimų neturi, ji tiesiog buvo žmogus pakliuvęs netinkamu laiku, netinkamoje vietoje. Gal dar ir pats būtų norėjęs kažką pasakyti, tačiau nespėjo, jis tik išgirdo Taki žodžius.

"Pasisekė",- šie žodžiai sukosi jo galvoje, "Vienintelė sėkmė, yra šita mergina kuri, stovi čia tarp mūsų!" Sušuko Tategami. Jo veidas buvo kiek piktokas. "Jeigu geriau pagalvotum, ar bent būdamas blaivas apmąstytum, kaip ji gali pasitarnauti, taip būtų gan padorus tavo, kaip žmo... Tarybiečio poelgis". Po šių žodžių šaltasis atsuko nugarą nueinančiam Taki. Jis tikėjosi kad gali būti užpultas, tačiau netgi girtam, bei sunkiai susigaudančiam aplinkoje žmogui tarybiečio baltas kryžius ant nugaros matysis aiškiai, todėl jam buvo visiškai ramu.

Išgirdęs merginos klausimo Tategami pakeitė savo veido išraiška, menka šypsena bei nuoširdus tačiau šaltas žvilgsnis buvo jo veide. "Jeigu būtum norėjusi, vos tik pasiėmusi batus būtum skuodus kuo toliau iš čia". Jis tai pasakė visiškai ramiai, be jokio išsišokimo. Veidą taip pat išlaikė tokį koks buvo prieš atsakant. Ir tik praėjus kelioms sekundėm, jis pats nesuprato kaip šie žodžiai jam išsprūdo iš lupų "Ar mes kada nors buvo susitikę ankščiau?". Tačiau jis išliko visiškai ramus, jam netgi pasidarė įdomu, ar taip laisvai iškritęs klausimas duos vaisių. Ir nespėdamas sulaukti atsakymo Tategami uždavė dar vieną klausimą "Ką nori kad padaryčiau su šituo?",- jo pirštas buvo nukreiptas į ledo luitą su styrančiomis rankom, tačiau šį kart veido išraiška buvo rimta.

Taki jau buvo visiškai atsiribojęs. Jam nerūpėjo nei ką jinai, nei ką jo kolega darys. Jam reikėjo gert ir daugiau nieko. Per daug jis čia žaidė su silpnaisiais. Tikslas vienas, aplenkti Drakoną... ir rasti atsigert. Antrojo nesisekė įvykdyti. Po kelių minučių ieškojimo, Taki nusispjovė ir pasižiūrėjo į kitus. Mergina su šaltuoju atrodė kaip pora, vienas kitam žiūrintys į akis. Taki kiek pamąstė, kiek leido alkoholis, ir suprato, kodėl jį taip stabdė kolega. Jis taip pat bandė prisiminti ką jam sakė Tategami, bet buvo per daug painu. Net merginos nei vieno žodžio neprisiminė. Net veido detalės nyko. Bet kokiu atveju Taki ėjo link štabo, nebebuvo jam niekas svarbu. Jis tik žinojo kur yra gėrimų.

[Exit]

Tategami žodžiai pasiekė jos ausis, kurios iš karto pradėjo kaisti iš pykčio. Ji žvilgtelėjo į Taki, į galimą jo reakciją, prieš atsisukdama, ir, gerai nepagalvojusi, išpildama vienu atsikvėpimu: „Baikit bandyti parduoti mane savo draugui“. Tai nuskambėjo gana griežtai, ir skubiai ji pridėjo sukandusi dantis: „prašau.“

Ji neketino niekam tarnautis, ta hierarchija tryliktoje zonoje buvo vienas nekenčiamiausių Eipril dalykų. Ji gali nutilti ir paklusti, dėl savo kailio, bet ne veltui buvo failuose pažymėta kaip nedisciplinuota.

Jis teisus. Jei nereikia leidimo išeinant. Ji linktelėjo, kaistančiais skruostais, ir apsigręžė, bet sekantis klausimas pristabdė kojas. Pusiau atsigrįžus, žvilgtelėjo į jį. Ar jis prisiminė? Ar jis pyksta? Ar jai rizikuoti ir meluoti? Išgirdusi, kaip tolsta Taki žingsniai, ji išdrįso pasakyti Tategami tiesą.

Tiksliau, linktelėjo, nenorėdama leistis į detales, kaip lunatikavo ir netgi dainavo jį begydydama. Gana šiandiena gėdingų nutikimų...

„Paleisk jį“,- žvilgtelėjo į vagį,- „jis įgąsdintas praneš ir kitiems. Apie tai, kad jūs dar žinote, kas yra teisingumas. “

Nueinantis Taki jam jau nebekėlė jokių emocijų. Tačiau išgirdęs merginos teiginį, Tategami šyptelėjo. "Tu teisi, tačiau tokių sugebėjimu žmogus, šioje aplinkoje yra retas dalykas, ir ne vien mano kolegos atžvilgiu, bet ir žmonių kuriais mes čia 'rūpinamės', aišku tavo sugebėjimai būtų daug naudingesni." Pasakęs tai jis pakėlė delną į ledo luitą. Išgirdęs jos atsakymą jis akimirksniu sutrupino ledo į mažus gabalėlius. Vargšė auka nukritusi ant žemės te sugebėjo normaliai pajudinti rankų pirštus, nes tai buvo vieninteliai kūno raumenys nepajutę labai didelio šalčio. Tačiau ir pats Tategami nuščiuvo kai suprato jog tai ir buvo ji, toji mergina kurią jis norėjo pamatyti, jau nuo pat pradžių patekimo į šią prakeiktą salą. Be didelių emocijų kurios virduliavo jo kūne, jis apsisuko ir dešinę ranką glausdamas prie krutinės, lėtu žingsniu pradėjo eiti link miesto centro sakydamas "Iki..."

[Exit]

Gyvenant čia pripranti prie egzekucijų ir žudynių. Ji nei nemirktelėjo vagiui trupant į gabaliukus, abejingai stebėdama Tategami veiksmus. Tai, kad jos patarimas nuėjo perniek, irgi nenustebino.
Mergina žengė žingsnį Tategami link, bet jis jau traukė tolyn ir Eipril liko ieškoti žodžių jį sustabdyti. Bet ką ji galėtų padaryti? Atsiprašyti, už tai, kad ant jo naudojo savo galias?
Likusi viena, ji atsiduso ir papurtė galvą. Kvaila, naivoka netgi, veltis į reikalus su Tarybiečiais ir tikėtis, kad neliks vienaip ar kitaip paveikta. Jai reikia rasti namus, apžvelgti žalą tenai. Tad atsargiai perlipusi per dabar jau ledo gabaliukų lavoną, ji nupėdino tolyn.

[Exit]