Staigios reformos

Po nesenų žiaurių įvykių, visas miestas skendėjo tvarkymuose. Tai statomi naujieji pastatai ar bandantys išgyventi žmonės, jie visi triukšmavo. Centras atgavo savo tikrąją savo reikšmę. Čia buvo daugiausia. O penki statomi namai tik papildė. Jų dydis nebuvo arti tarybos rūmams, bet retas pilietis turėjo tokio dydžio namą. Nors namas didelis, viduje nebuvo įprojektuoti miegamieji, nes tarybiečiai vis dar gyveno tarybos rūmuose. Tai buvo kaip darbo vieta. Tikriausiai žmonės skundėsi, kad tarybos nariai nieko neveikia ir gyvena geriau. Taip ir buvo ir niekas nebūtų galėjęs sustapdyti. Tačiau taryba nutarė ir buvo įvykdyta.

Tokie pasikeitimai nebuvo labai jau geri žmonėms. Pirmiausia dėka šio nutarimo. Visi nariai išmedžiojo antrarūšius ir liepė jiems pastatyti namą, kokį jie norėjo. Tai reiškė, kad jie dirba už savo gyvybę. Nors nebuvo aiškus jų likimas. Didžioji dalis gyventojų plušo, likusieji tikriausiai slėpėsi. Tarybos nariai taip pat atiminėjo atsargas ir nešė pas save. Kiekvienas pastatas turėjo sandėlį. Tenai ir kaupė savo turtus. Nors pastatai dar neturėjo antro aukšto, rūsys buvo jau beveik pilnas. Va vienas kaip tik nešė maišą mėsos.

Tai buvo Taki, jis patsai kažkodėl nešė maišą į sandėlį. Tikriausiai krovėjas jam pabodo ir jis jį nužudė. Dabar jo veidas buvo tiesus ir rimtas. Kai alkoholis jo neslegia jis tampa net pavojingesnis, o dabar nebuvo nė kvapo. Nors žinia, kad teks poruotis jį slėgė. Jis neketino šokinėti prieš tarybą. Tas vargšas krovininkas tikriausiai buvo atpirkimo ožys. Taki numetė maišą į rūsį. Jis buvo kruvinas kaip ir Taki rankos. Išlindęs iš statomo namo jis pradėjo nužiūrinėti dirbančiuosius, bei kitus namus. Jis džiaugėsi, kad jo namas buvo labiau pastatytas, nei kitų. Tačiau tai nereiškė, kad galima pailsėti. Jis toliau ragino ir grasino, kad tik greičiau pabaigtų.

Chinowa sėdėjo savo pačios statytame name, tik dar neužbaigtame. Jos rankos buvo baltas nuo plytų, taip pat ir kruvinos nuo ilgo varginančio darbo, blauzdos žemėtos ir taip pat kraujuotos, o jos apdarai apdriskę ir nelabai tinkami vilkėti. Tai jau jai buvo nebesvarbu. Ji toliau sėdėjo viduje.Chinowa buvo mergina buvo gana nestipri, todėl nebuvo daug pastačiusi. Staiga iš šono botagu dėjo kažkoks pašalietis leipdamas toliau dirbti. Ji jo veido neatpažino,nes per miglą buvo nieko nematyti, nors į akį durk. Mergina prisivertė atsistoti ir toliau tęsti savo varganą darbą. Ji statė, dėjo vieną plytą po kitos ir pagalvojo,jog nebe daug liko, bet vis paeidavo atgal pamatydavo,kad vis dėl to nedaug nudirbo. Ji ryžosi darbą baigti,bet atrodo jai pritrūks jėgų ir ji kris negyva. Tik tada pastebėjo vaikiną,su kruvinomis rankomis. Jis buvo pastatęs daugiausiai iš visų.Šis vaikinas jai suteikė ryžto statyti toliau.

[[Gerai?]]

Eipril paržygiavo glaustydamasi šešėliuose ir spokso didelėm akim, kaip šimtas antrarūšių trepsi toje vietoje, kur kažkada buvo jos namai. Dabar tik griuvėsiai. Nuos-ta-bu. Ji greitai apsvarsto – nerti į šitą beprotnamį, ar tūnoti už sienos, kur ir tūno, stebint iškišus pusę veido. Kažkas kažkam trenkė botagu ir ji šmurkštelėjo atgal, pavartydama akis, iš pačios savęs. Nebuvo jokio noro sau įvairinti gyvenimą papildomu randu ant nugaros.

Keikiasi mintyse, lenkiasi ir traukia peilį iš bato, kur šis visad ir slypėjo. Prisidėjo arčiau savęs ir svarsto ką daryti. Staiga traukti į uždrausto miško pamiškes neatrodo ir tokia bloga idėja.

Praėjo kelios dienos po pastarųjų įvykių. Tategami sėdėjo Tarybos rūmuose, tiksliau jis buvo ant pačio stogo. Ir tik dėl to, kad ten buvo ramiausia. Visas šurmulys kuris vyko mieste ji trikdė ir erzino. O ant stogo buvo gera ramu, ir ideali aplinka šalčiui. Beje šaltasis sėdėjo lediniame krėsle. Kelias dienas jis nebuvo sudėjęs bluosto, netgi nieko rimta nevalgė, jo galvoje sukosi tik įvykiai, bei tos merginos veidas. Taip pat jis dar ir mastė apie tarybos pakitimus, nuosprendis kad jis bus su kažkuo suporuotas jo visiškai netrikdė, netgi galvojo jog taip bus daug paprasčiau, veikti pačiai Tarybai. "Greito reagavimo būrys, hmph",- tai iš vienos pusės patenkino Tategami, tačiau iš kitos pusės ir kėlė šiokia baimę, jog jam gali laiku nepavykti apsaugoti to, ką jis brangina. Kiek pasėdėjęs krėsle jis pakilo. Žengė arčiau stogo krašto ir nužvelgė apačioje vykstančius veiksmus.

Jo akys pirmiausiai užkliuvo už jo kolegos kuris kažkuo užsiiminėjo. Toliau jis tik matė kaip aplinkiniai žmonės plušo ir vargo atstatinėdami kas buvo prarasta. "Reiktu pasiteirauti kokiame jis būryje".- nusprendė Tategami ir galvojo "Kaip čia būtų greičiau nusileidus žemyn."

Taki pradėjo stumdyti žmones, kad tik greičiau dirbtų. Ypač vykdytojus. Priėjęs prie savo namo vykdytojo, kuris mušė su botagu, šis maniakas griebė už maikės ir šveitė į sieną. Priėjęs prie drebančio žmogaus, Taki pritūpė lyg bandydamas parodyti jo viršumą ir prakalbo: "Dabar tu paimsi atsistosi ir prisidėsi prie darbininkų. Tavo svaidymasis botagu, kainuoja brangaus laiko, o mano rankos ir dabar trokšta kraujo." Taki greitai pasitraukė nuo drebančios aukos. Prieš pasitraukdamas iš vidaus, jis nužvelgė darbininkus. Viena mergina dirbo labai įsitempusi ir Taki tai patiko. Kuo greičiau namas stovės tuo geriau. Jis greitu judesiu parodė į lauką ir atsisuko į merginą: "Tu, šviesiaplaukė, dirbsi iš išorės, rūšiuosi medžiagas." Taip jau atsitiko, bet tos kruvinos rankos buvo nuo rūšiuotojo, kuris bandė pasivogti duonos kąsnelį.

Taki išėjo ir pradėjo vaikščioti aplink vietovę. Ieškodamas darbininkų ar medžiagų. Ilgai vaikščioti neteko. Netoli nuo jo namo, buvo pasislėpusi už sienos mergina. Kiek palūkėjęs ir supratęs, kad ji slepiasi, jis pradėjo artintis. "Ir prie kurio namo tu čia dirbi?" Iš tolo jis nelabai ir atpažino. Tiksliau, jei ir būtų gerai matęs veidą, jis jos neprisimintų. Dabar jis buvo blaivas, o toji diena buvo juodas taškas atmintyje. Jis jau laukė šios nepažįstamosios atsako ir gyliai širdyje tikėjosi, kad bėgs. Ištiesęs ir įtempęs vieną ranką, jis laukė jos atsako.

China norėjo užbaigti namą, bet gavo nuorodą rūšiuoti medžiagas.Ji atsistojo ir ieškojo vietos,kur yra ko rūšiuoti.Žvilgtelėjo savo akiratyje esančias medžiagas ir priėjo.Tada jai ir vėl suskaudo rankas ji susigūžė ir paslėpė rankas ir bandė apsiverkti.Nes ji sužinojusi,jog gali gydyti ašaromis pirmą kartą bandė jas panaudoti.Viena jos ašara ištiško ant delno ir Chinowa nieko nelaukdama patrynė rankas ir po kelių sekundžių rankos buvo dar vis kruvinos,bet nebeskaudėjo.Kadangi jai reikėjo toliau dirbti ji darbavosi toliau.Rūšiavo vieną medžiagą prie kitos bandydama atskirti kas per medžiagas.Sumaišyti nenorėjo.Žvilgtelėjo į žmones kurie čia dirbo.Jai jų pagailo.Bet po šios minties merginai pagailo ir savęs.Kodėl ji turi dirbti.Ji nemanė,jog toks bus jos gyvenimas.Bet ką čia padarysi,reikia tai reikia.

Išgirdus Taki balsą, Eipril širdis vos neiššoko pro gerklę. Apsigręžė, prisiplodama nugara prie tos pačios vienišos sienos vidury griuvėsių aikštelės. Tai žinoma,- ji pagalvojo, atpažindama žiaurųjį vaikiną. Kad ir ką ji įpykdė kažkur danguje, įpykdė kaip reikiant.

Jis atrodė kitaip, švaresnis, tiesesnis. Kiek registravo jos šuoliais lekiančios mintys, su bezdančio asiliuko kvapu irgi nebegalėjo parungtyniauti. Bet šaltis ir pyktis akyse liko...
Ir ji buvo pasikeitusi,- Eipril susivokė, supratusi, kad atpažinimas buvo vienpusis. Jos veidas buvo švarus, plaukai surišti į kasą ir nepraktišką sijoną pakeitė nudriskę šortai, kuriuos išsikeitė vienoje gyvenvietėje už kelių kaulų sutaisymą. (Pastaruoju metu ji taip ir versdavosi - gydymas už kokius mainus). Tik jos batai ir striukė buvo tie patys, tačiau išplauti ir nublukę nuo trynimo ūkinio muilo gabaliuku.

Bet, kad ir kokie pasikeitimai, situacija buvo ta pati. Ji įkliuvo, jis pyksta, tik šį kartą su priežastimi...
Eipril susivokė, kad reikia atsakyti į klausimą ir skubiai linktelėjo galva ir pečiais, pasisveikindama.
"Dirbu prie kalvės"- prisiminė, kad girdėjusi, jog ten trūksta sveikų plytų krosnims atstatyti. "Radau šią sieną",- brūkšteli delnu per savo slėptuvę,- "ir... ir jos niekam nereikia?",- velnias, tai neturėtų skambėti kaip klausimas,- "jos niekam nereikia. Ji neturi funkcijos, todėl..."

Žengia žingsnį atgal ir staigiai šonu spiria į sieną, triokštelėdama visas plytas kristi žemyn į dulkes, kur kažkada buvo namas. Surinka mintyse ir pašokinėja ant vienos kojos. Tą, su kuria spyrė, laikė sulenktą ir šios batuotą pėdą suspaustą savo delnuose. &*%$^"!¤#%,- keiksmai mintyse pamažu nutyla. Susiima, lenkiasi plytų, nešti kur sakė. Pagriebusi visą tuntą, kuris vos telpa į rankas, pažvelgia į griežtą Taki veidą ir nusprendžia paimti dar keletą. Dėl produktyvaus darbo, žinoma.

Stovėdamas ant pačio krašto Tategami nejautė nieko, tačiau miego trūkumas ir badas darė savo. Palengva jam pradėjo lietis akyse, ir jis sunkiai be įžiūrėjo kas vyksta statybvietėse. Ir kai staiga netikėtas vėjo gūsis išmušė jį iš vėžių. Ir nejučiomis jo kūnas jau krito nuo pat tarybos pastato stogo. "Š**as, nebegaliu nieko padaryti",- tuo metu šaltasis net nebe sugebėjo savo galiomis deramai nusileisti, viskas kas jam tik tuo metu gavosi tai ledu padengti šonkaulius bei stuburą, kad neįvyktu koks nors lūžis. Ir staiga garsus smūgis į žemę nuaidėjo kažkur 10~15 m spinduliu, ne tik smūgio bet ir ledo lūžimo. Tategami patyrė kelis nubrozdinimus, bei atskilęs ledas jam pervėrė ranką. Apgraibomis atsikeldamas nuo žemės jis jautė didelį skausmą, tačiau nenorėjo grįžti atgal į pastatą, o ir susmigęs ledas kaip mat sutrupėjo. Šaltasis per daug nesirūpino, nes tikėjosi jog Arkties gėlė, kaip mat pasitarnaus. Tačiau jo viltys nuėjo veltui. Skausmas nedingo, ir tai šiek tiek gąsdino Tategami.

Tačiau jis vis tiek traukė Taki link, jis ėjo palengva ir ramiai, kraujuojančią ranką prisidengdamas apsiaustu, kuris be to irgi apiplyšo keliose vietose. Ir kai jau buvo netoliese jis sušuko, kad jam nebereiktu eiti toliau, tuo pat metu labai tikėjosi jog Taki prieis. "Į kokį būrį pakliuvai!!!",- sušuko dar kartą ir laukė Taki atsakymo.

Eipril išsisukimas neatrodė įtikinamas, bet Taki patikėjo. Tačiau tai nieko nereiškė. Jo namui plytų netruko, reiškė ji dirbo kitai komandai. Savo savanaudiškumu besinaudojant, Taki išrėžė: "Dabar tu dirbsi prie Greito reagavimo būstinės, eik prie rūšiavimo" Jis ketino nužvelgti, jos prisijungimą, tačiau išgirdo žodžius. Skambėjo kaip vaiko ieškojimas savo draugo. Bent jau pats sakinys taip skambėjo. Balsas buvo suaugęs, bet sakinys keistas. "Į kokį būrį pakliuvai!!!" Pats sakinys atrodo, lyg iš pažįstamo, bet visi tarybiečiai, išskyrus Yolande, taip nesakytų, o tai buvo vyro balsas. Gal jis turėjo tam priežastį, be jokių formalumų, lyg būtų geriausi draugai. Vis dėlto Taki tai domino ir gana greitai atsisuko.

O tenai buvo Tategami, jo naujasis komandininkas. Tai visai atrodė normalu, Taki tikriausiai daugiausia laiko skyrė su juo. Kartais specialiai, bet dažniausiai atsitiktinumas. O pats Tategami lygtais pasitikėjo Taki. Įvykis miške, kai prašė pagalbos puolant malūnsparnį tai parodo. Keisčiausia buvo, kad jis nežinojo su kuo jis komandoje. Taki prisiminė. Tategami nedalyvavo tame susirinkime, kai skirstė. Jam tikriausiai pranešė apie jo pozicija ir viskas. Nenorėdamas laukti toliau jis atsakė: "Toje pačioje, kaip ir tu..." Jis mąstė sumeluoti, bet nusprendė nesukioti aplink.

Kiek įsižiūrėjęs, Taki pastebėjo kolegos būsena. Nubrozdintas ir sužalotas. Kiek jis prisimena, žaizdos pas jį ilgai neužsibūdavo, bet dabar jis kažkodėl kraujavo. Tai buvo neįprasta, bet Taki į tai nekreipė dėmesio. Jis ilgai nemąstė ir išrėžė: "Greito reagavimo narys vos keletą dienų, o jau sugebėjai būti taip sumuštas, tai kas tave taip sulamdė". Taki norėjo kiek pasišaipyti bei iš tikrųjų kamavo smalsumas.

Chinowa stebėjo iš tolo ką veikė kiti žmonės,girdėjo jų kalbas ir panašiai.Ji dirbo toliau,bet tai jau buvo paskutinės jėgos.Ji negali kilnoti daug maišų,jai tai yra šiek tiek per sunku.Jai reikėjo daug ko atstatyti jėgoms.Ji atsigulė ant žemės ir gulėjo nebegalėdama pajudėti.Ji kas kelias minutes prarasdavo sąmonę, nes negalėjo ilgai dirbti.Mergina buvo gležna ir trapi mergelė,čia jau aišku,kad ne galiūnė.Ji kažkiek laiko negalėjo pajudėti negalėjo pajudėti.

Praėjus kažkiek laiko China dar vis gulėjo ant žemės.Taip,ji neprisivertė atsikelti.Buvo gera gulėti,ant vėsaus smėlio,ar kokio ten pagrindo,ji neatskyrė,nes akyse raibuliavo.Mergina bandė atsistoti ir po kelių bandymų pavyko.Ji lėtai nusvirduliavo iki beveik užbaigto namo ir ten prigulė pailsėti ir užmigo....

Eipril nereikėjo sakyti du kart - ji skuodė iš Taki regėjimo lauko kaip triušis. Apsikabinusi plytas taip tvirtai, kad krumpliai pabalę, mergina pabėgėjo rūšiavimo ploto link ir sulėtino tik prasilenkdama su Tategami. Tuo metu ir lūpų kampučius spėjo pakelti, prieš prisimindama jo vietą ir nusilenkdama tik galva.

Greitomis, pro jį, į naująją vietą, ir meta plytas prie kitų plytų, sunkiai atgaudama kvapą.
Sukryžiavo pirštus, pasirąžė ir apsidairė. Jos akys, šiaip slapčiomis sukusios atgalios į Tarybiečius, užkliuvo už merginos namo pavėsyje. Ji atrodė labai labai išbalusi, netgi pamėlusi. Liesa, išsekusi, akivaizdžiai zonos likimas jos neaplenkė.

Lėtai apsidairydama, ji nupėdino per statybines šiukšles link merginos ir prisėdo šalia, palikdama kokio pusmetrio tarpą. Užvilko striukelės rankovę iki pat pirštų galų, kad nedaryt kontakto su oda, ir ištiesė ranką, kumštelėdama švelniai Chinowai į petį.

"Prašau, nebūk mirusi"- ji nervingai susijuokia, sumurmėdama.

Tategami šypsojosi išgirdęs Taki atsakymą. Iš tiesų geriau pagalvojus, jis netgi neįsivaizdavo, jog galėtų dirbti su kitu tarybiečiu. Aplinkui buvo vien tik darbininkai, o ir pats šaltasis nelabai gręžiojosi į juos. Tuo metu, jis vis dar negalėjo suprasti kodėl neveikia Arkties gėlė. Išgirdęs antrą Taki provokuojantį klausymą, jis nei kiek nenorėjo nusileisti jam todėl, į tokį klausymą atšovė tokiu pat ir atsakymų, aišku iš pradžių prieidamas link jo kad nesukeltu baimės darbininkams. "Kovojau su Drakonio parankiniais",- pasakęs šį teiginį jis pats kažkiek sukrizeno. Matyti jam darėsi vis sunkiau, o ir ranka vis labiau sunko ir įsiskaudėjo. po kiek laiko išlemeno dar vieną sakinį "Dabar suprantu, kaip kas kart tu jautiesi naudodamas savo galias." Tai pasakęs Tategami pajuto jog kažkas šiame būryje jam yra nesvetima. Ir statybų aikštelėje pamatė, merginą kurią jau buvo susitikęs, aišku jam sunku buvo įžiūrėti ar tai tikrai ji. Atsukęs nugarą į Taki, jis palengva žingsniavo arčiau jos.

Nuovargis kurį vis nepaliaujamai juto, labai trikdė jo koordinaciją. Tačiau jis stengėsi to labai neparodyti. Lėtai šliauždamas jis pagaliau priėjo. "Praeitą kartą pasielgiau visiškai nemandagiai, nepaklausiau tavo vardo",- tai pasakęs Tategami nuoširdžiai šypsojosi. Iš kart po šių žodžių jis pamatė, jog dar kažkokia mergina guli tiesiog statybvietėje. "Nelabai gerai būtų, jeigu mano kolegai tai pamatytų",- tai pasakęs, jis lyg ir norėjo padėti merginoms nepakliūti į bedą, tačiau vis kraujuojanti ranka, ir nuovargis jau buvo nepakeliami, jam jėgų vos pakako stovėti ir šnekėti.

Komandos būtis kėlė baimę darbininkų gretose. Po vieną jie yra baisus, bet komandose jie išvis žiaurūs. Nieko gero nebuvo tikimasi iš šitos unijos, o Greito reagavimo būrys buvo ypač baisus. Visose komandose buvo bent po vieną geraširdį, tačiau šitoje, gerasis buvo Tategami, dar vadinamas šaltuoju, o Taki tikriausiai buvo laikomas pats baisiausias dėl jo žiaurumo. Vienintelė gera savybė buvo jo alkoholizmas, nes per jį, Taki tapdavo pasyvus. Bet kuriuo atveju greito reagavimo būrys buvo pats baisiausias ir dirbantys prie šio namo meldėsi už savo gyvybę. Abiejų narių kalbėjimasis padarė laisvą zoną aplink juos. Visi kažkaip staigiai rado darbo kitoje vietoje.

Trumpas buvo narių pokalbis. Paskutinis žodis buvo šaltojo, kuris kiek pakeitė Taki. Prieš pokalbį jis buvo gan gerai nusiteikęs nes gavo savo patalpas. Bet paminėtas vardas jam užkliuvo. Tai buvo tikriausiai vienintelis dalykas apie kurį juokauti jis negalėjo. Kolegai nusisukus, Taki kiek atleido akmeninį veidą ir parodė pyktį. Užmetęs žvilgsnį prie sienos, kuri vos stovėjo, Taki žengė žingsnį link jos. Sulenkęs ranką, jis staigiai paleido kumštį. Siena greit sugriūvo, o ranka buvo tik šiek tiek nubrozdinta. Visi darbininkai išpustomis akimis žiūrėjo kol Taki nenužvelgė jų. Taki pamatė vėl kruopščiai dirbančius žmones ir tai jam nepatiko. Jam reikėjo išsilieti, todėl jis nuėjo link namo. Akylai maniakas stebėjo aplinką

China pramerkia akis ir pamatė,kad dar vis guli ten kur ir gulėjusi.Tik aplinkui yra kažkokie žmonės:mergina ir vaikinas.Ji papurtė galvą:
"Kas tokie būsit?''-taria.Tada bando atsistoti,bet nepavyksta.Tada nusisuka kamputyje ir bando ašaromis pagydyti tai kas iš jos liko.Dar bent kiek įgavusi jėgų ji atsistoja ir žiūri.Tada prisimena jos darbą,ji turėjo rūšiuoti atliekas.Ji išgirsta kažkokį betono byrėjimą ir išlekia iš už sienos ir pamato prieš tai matytą vaikinuką kuris sugriovė sieną kumščiu.Tyliai sušvilpė.Stiprus.Tada prisiminė žmones dar vis esančius ten kur ji neseniai buvus.Ir žvelgė į žmones.
"Kuo galėčiau padėti?"

Tategami klausimas nuskambėjo keistai jos galvoje. Tai tiesiog... ne dėl paties klausimo, bet dėl jo atsakymo. Rodos, turėtum akimirksniu prabilti, juk vardas nėra kažkas, ką pamiršti. Bet štai Eipril sėdi, lauždama galvą, galėdama prisiekti, kad jos vardas prasideda iš A raidės. Arba I... kažkuri iš šių dviejų.

Ne tai, kad ji būtų labai šaukiama zonoje, kai nesusipažįsta ir vengia visų. Nepasitikėti niekuo buvo vienintelis iš jos planų, kuris niekada nenuvylė.
Bet ji galvojo, nes norėjo pasakyti, duoti kažką asmeniška. „Testas Nr. 0359“- ji atsakė prieš pagalvodama. Tik tada susiprotėjo, kad jei tarybiečiai turi prieigą prie kokių įrašų, ne tik vardą, bet daug daugiau gali sužinoti per testo numerį... ooooch, kvaiša.

Įdomu, ar būtų per daug įžūlu paklausti Jo vardo? Ne, ne, ne. Ne. Ne. Klaidų limitas šiandiena išeikvotas.
Mergina šiaip ne taip keliasi... Nematoma audra artėja, ji gali pasakyti vien iš Taki smūgio, staiga sudrebinusio visą aikštelę. Jis akivaizdžiai dairėsi bokso kriaušės, ir Eipril istorijoje tokiam vaidmeny teko būti kiek per dažnai, kad dabar ji stovėtų ir tiesiog lauktų, kol jis atsisuks.

Ir negyva mergina prabilo, pradėjo stotis, Eipril iš paskos. „Nekalbink jų“- sukužda, dairydamasi po abiejų Tarybiečių veidus,- „nekalbink jo“- pataiso, kalbėdama apie Taki. Ji nebuvo iš tų, kurie duotų šansą nepažįstamiems, bet kažkodėl tikėjosi, jog Tategami be priežasties nepuls. "Įsiliek į aplinką"- dar vienas tylus patarimas, su pagarbia baime žvilgtelint tarybiečių pusėn.

"Aš prašiau tik vardo, o tu man atsakai kur kas daugiau",- šaltasis ištarė ramiu tonu. "Taigi numeris 0359, ačiū tau už informacija, na ką man jau laikas būtų iš čia pasišalinti, vos nepamiršau mano vardas Tategami." Ir jo veide vėl atsirado šypsena. Pamatęs kaip antroji mergina atsigauna, ir susigaudo jis surimtėja. Kiek pastovėjęs jis nusprendžia persimesti dar keliais žodeliais su savo kolega ir patraukti link tarybos pastato, nes jo organizmas reikalauja maisto ir miego, o riš ranką jau ir ant žemės pradeda lašėti kraujo lašeliai. Taip pat išgirdęs jog Taki jau šėlsta, jis palengva apsisuka ir taria "Užkalbėsiu, o jūs tuo tarpu pradėkit kažką daryti, juk nenorėtumėte pabuvoti, tos sienos vietoje." Palengva eidamas kolegos link, jis nebe iškenčia ir sušunką "Taki, man reikia tavo pagalbos..." padėjęs dar kelis žingsnelius jis ištaria "Š**as...", tuomet jo keliai atsimuša į žemę, o kūnas virsta į šoną, nuo jo rankos nukrenta apsiaustas. Tačiau sąmonės dar galutinai neprarado. Galvoje sukosi du dalykai, ar Taki jam padės ir žinoma Testo numeris 0359.

Taki akylai ieškojo taikinio ir dvi merginos su Tategami tikrai turėjo bent vieną. Sugniaužęs kumščius, maniakas artinosi prie grupelės. Jis jau ketino bėgti, bet jo kolega apsisuko ir sušuko. Pagalbos šaukimas buvo retas reginys tarp tarybos narių. Taki visiškai nesitikėjo to ir nuostaba išstūmė pyktį. Atsidusęs jis priėjo ir atsiplėšė dalį savo marškinių. Kairysis šonas pilvo buvo dabar atidengtas. Ištiesęs skudurą jis pradėjo vynioti aplink žaizdą staigiai verždamas. Bedirbdamas, Taki prasižiojo: "Nors žaizda žiauri, kaip tarybos narys neturėtum taip merdėti... O tu seniau neišgydavai pats?" Taki stipriai užveržė ir besistodamas sumurmėjo: " Jei tarybos medikas dar būtų gyvas, būtų lengviau. Jis apsidairė jau ramesniu žvilgsniu į statybas.

~ Šaltis kiek nupurtė Taki, jo pilvas pradėjo šalti į ledą, nors aplinka buvo karšta. Tas šaltis buvo labiau vidinis jausmas. Dabar jis pradėjo mąstyti apie vienatvę. Jo širdžiai mieli įpročiai stūmė kitus žmonės. Tačiau jis tai suprato kaip gerą dalyką, nes niekas nebe nurodinėja kiek jam keliauti. Vis dėlto toks gyvenimas geriausias, kodėl jam negyventi per amžius. Jis nenorėjo girdėti, kad kažkas vyksta prieki ir jis stovi gale. Jis nenori žinoti, kad jau per vėlu.

Chinowa pamatė kaip elgėsi tarybos narys.Ji prisiminė,jog turi galia gydyti ašaromis.Apsiverkti buvo lengva,ji buvo jautri ir šiaip šiais laikais yra dėl ko verkti.Tada ji nepajautė kaip tarė:
''Gal aš galėčiau kuo padėti?''-kilstelėjo antakį.

Ji galvojo,jog jie pasijuoks iš jos ir pasakys,jog ji nieko negali padaryti.Ji nuėjo link netoli šių žmonių esančių atliekų ir toliau jas rūšiavo.Ji vis akį užmesdavo į tarybos narius ir merginą.Bet nenustojo rūšiuoti.Nors jai ir vėl trūko jėgų ji vistiek dirbo.

Papūtė stiprus vėjas ir surūšiuotas medžiagas papūtė ir vėl išbarstydamas jas.China bandė jas užgulti,kad nereikėtų rūšiuoti iš naujo, bet ji nespėjo.

Eipri irgi paberia plytas iš rankų, bet ne dėl vėjo, o pamačiusi, kaip Tategami nugriūna. Kažkas joje išsijungia - tas baimės ir saugojimosi jausmas, su kuriuo ji apsvarsto kiekvieną sprendimą. Nespėjus nei atsipeikėti, ji lekia artyn to, kurio prisiekė vengti. Bet Taki šalia Tategami, todėl nėra daugiau išeities, ar ne????????
Juokdamasi. Ji juokiasi tik kai labai, labai susinervina.
"Kas jam???"- vos ne kaltinamai į Taki. Akys aukštyn į Chinową, kuri irgi kažką kalba, bet nieko nedaro, "jei gali, tai kodėl tu dar ne čia???"- mosteli ranka, irgi vos ne kaltinamai. Kodėl niekas nieko nedaro? Kas per klausimas 'ar galėčiau padėti'?
Šūkauja mintyse, neprisimindama, kad prieš porą dienų klausė lygiai to paties prieš imdamasi veiksmų. Panikoje apžvelgia sužeistąjį iš viršaus. Tai tartum košmaras laboratorijose beišsipildantis iš naujo.
Baimė grįžta.... Baimė dėl Tategami.

"ATEIK PADĖTI"- prašo merginos, sukandusi dantis, kad tai neskambėtų kaip įsakymas, pati klupdama ties sužeistuoju. Pakilst akis į Taki, kuris tikriausiai jau putoja iš pykčio,- prašaumanęsnenudėti,- išmala kaip vieną žodį, spausdama du pirštus prie Tategami žaizdos,- arba palaukti kol baigsiu? A? Tai... kompromisiška?- deda kitus du prie kaktos ir nebegali derėtis: tarsi robotas, kuriam išėmė baterijas, staigia nunarina galvą ir užmerkia akis. Su be garsiu aiktelėjimu, nes sekundę jaučia Tategami skausmą. Nėra baisiausia žaizda, kurią jai teko gydyti, bet kažkodėl jausmas baisiai blogas.
Sudreba, gydo, bet įprastas spartumas dabar nepakankamai greitas. Kur Chinowa? Kas, jei jis mirs? Ji taip atsiribojo nuo visų, ar visata vis tiek nesiliaus žudyti žmonių, kurie jai rūpi?

Ne, ne, ne, baigti panikuoti!- liepia sau mintyse ir specialiai tam, kad atsipalaiduotų, prisiverčia uždainuoti. Tai turėtų būti vaizdelis. Dainuoja:
"Mergiiiiiina, jei gali ateiiiikkkkk, padėėėti, greeeeiiičiiiaaaauuuuu.... Neeekalbėjus tu ateiiiiiik!"- melodingai, nepaisant žodžių, tikrai gražiai.

Tategami dar girdėjo, savo kolegos žodžius, ir sukaupęs paskutines jėgas, pasakė "Dvi dienos... be maisto... ir miego..." Po šių žodžių šaltasis prarado sąmonę. Tačiau giliai pasąmonėje jis tikėjosi jog Taki padės jam, jam tiesiog reikėjo šiek tiek maisto kad galėtu pradėt gydimą pats. Aplinka buvo rami, šaltis buvo dingęs, mintyse sukosi keturi skaičiai 0359. Tuo pat metu Tategami šiek tiek susikrimto, jog tarybos narys buvo toks žioplas, ir nepasirūpino, savimi. O jeigu dabar būtų buvęs koks staigus išpuolis. Aišku pasitikėjimas Taki yra labai didelis, tačiau jeigu pulti kiek stipresni su išskirtinėmis galiomis, netgi tarybiečiui būtų šioks toks iššūkis. O štai Tategami guli be sąmones, ir dar papildomai apkrauna. Ir kai staiga netikėtai, nors ir netekęs sąmones, jis išgirdo pažįstamos merginos balsą. Balsa kiek sunerimęs, netgi per daug kaip dėl tokio asmens kaip šaltasis. Tačiau jam buvo malonu tai girdėti, o dar kai plius išgirdo malonų dainavimą, jėgos sugrįžo atgal, tačiau nepakankamai kad galėtu ką nors pats padaryti. Prasimerkęs jis pastebėjo merginą kuri buvo uždėjusi pirštus ant jo. Jo veide atsirado šypsena, ir ji aplankė maloni ramuma, violetinės akys žvelgė į aplinkinius, ir jis laukė kol kas nors ką nors pasakys.

Iš savo dvasinės kelionės išbudino merginos. Jos abi kaip ir prisistatė padėti. Tiksliau viena nervinosi, o kita tiesiai šviesiai pasiūlė savo pagalba. Tačiau antroji iškart pasišalino. Tai truputi nustebino Taki. Pirmoji idėja buvo alzaimerio liga, bet ji pradėjo dirbti. Tai tikrai buvo keistas asmuo. Kita mergina nuo tarpu drebino balsą ir mastė kaip padėti.

Kolegos kritinę būseną, Taki priėmė ramiai. Pats ne kartą sveikinosi su mirtimi, bet dar nemirė. Jis lygiai tokius pat įsivaizdavo ir likusius tarybos narius. Nekrutėjimą jis laikė poilsio ženklu, juk šitas žmogus gyja greičiausiai. Murmesys sklindantis iš Tategami burnos nebuvo girdimas. Juk tokia būsena yra dažni tryliktoje zonoje. Taki norėjo, kad jo kolega greičiau atsikeltu ir jie galėtų parodyti savo galią miesteliui. Jeigu seniau žmonės bijojo Taki, tai dabar jie gali mirti nuo jos.

Kol jis mąstė, mergina plušo. Jis net nebūtų atkreipęs dėmesio, jei ji nebūtų užkalbinus. Prieš kelias minutes šiurkštūs žodžiai buvo atleisti, nes jam nerūpėjo tokie menkniekiai. O dabar ji maldauja savo gyvybės. Kažkas turėjo būti įvykę, dėl ko ji dabar bijo. Nesvarbu. Jis norėjo kelti chaosą ir jam reikėjo šaltojo. Viskas kaip ir nuspręsta, kol ji nepradėjo dainuoti. Tai tikriausiai buvo pirmoji daina išdainuota tryliktoje zonoje, bent jau prie tarybiečio. Darbininkai net atsisuko. Visi nustojo dirbti, bet Taki to nematė. Jį labiau domino merginos drąsa. Ir toji drąsa buvo kažkur matyta, bet jis neprisiminė kur. Žodžiai kvietė kitą mergina, kuri siūlėsi padėti, bet pasišalino dirbti. Jo akys dabar laukė jos veiksmų.

China priklūpo prie vaikino ir laikė galvą virš jo rankos ir pradėjo gydymą.Ji lengvai išspraudė kelias ašaras,o jos nulašėjo ant vaikino rankos vis po truputį garuojant ir užsidarant žaizdą.Bet žinojo,jog reikia sugydyti ir žalą kas yra viduje rankos.Ji dar kartą paverkė ir užlašino dar šiek tiek savo ašarų.Ranka ėmė atgauti savo spalvą,bet dar ne viskas baigta.Tegu dabar pasirodo toji mergina,kuri pati pirma puolė prie tarybos nario.

Mergina atsistojo ir toliau žvelgė į vaikiną,tikėjosi,jog jis nenumirs.Ir laukė kitų veiksmų.Gerai,kad jau kraujas nebesisunkė,o žaizdelė liko mažytė,tik reikia pagydyti,kad viduje neprasidėtų kraujavimas.O vaikinas torėtų atgauti sąmonę.Tada dar kai ką prisiminė:
"Atsiprašau,gal netoliese yra šiek tiek maisto?''paklausė.Po tokio dalyko jis prarado jėgas,todėl jam reikia jas atgauti.

Su Chinowos pagalba, procesas padvigubino greitį, ir pamažu aplinkinio pasaulio garsai pasiekė Eipril ausis. Ji nustojo dainuoti, jausdamasi kaip po gero maratono.

Taip, Chinai prabilus ir jai tapo aišku. Tategami reikia maisto. Visiems reikia maisto. Eipril užsimerkia, rydama gumulą gerklėje, kai neapykanta šiai vietai priminė apie save. Vėl atsimerkdama, ji atitraukė ranką nuo vaikino rankos, bet paliko pirštus ant jo kaktos. Kaip kažkas, kas turi prisilietimų fobiją, ji labai atsargiai ten pat nuleido visą delną, nubraukdama plaukus nuo ligonio veido.

"Šešėlio.."- pakelia akis į Taki,- "...maisto. Jam reikia kaip ir mums. Pertraukų subalansuotų tarp darbo. Tvarkos. Štai ko mums visiems reikia, kitaip krisime kaip musės. Turite pradėti valdyti su balansu. Kitaip greitai nebebus ko valdyti"- taria tyliai ir rimtai, akis į akį, kaip lygus lygiui. Jei jis paklausys, gal jie visi ir turi šansą. Jei supyks ir pritrėkš ją - nedidelis skirtumas, vis tiek tokioj valdymo formoj būtų tetraukusi keletą dienų.

Išgyvenimas nueina į antrą planą. Tategami įvykis privertė ją supykti, o pyktis nėra blaivi emocija.

Atsipeikės Tategami klausėsi aplinkiniu pokalbio. Skausmas rankoje jau irgi visai buvo pradingęs, pajutęs jog jau gali lengviau pajudėti, jis savo ranką uždėjo ant merginos, nesuprasdamas kodėl taip padarė. "Taip manau maistas praverstu mums visiems". Šaltasis jau pats bandė atsikelti vis nepaleisdamas rankos, lig tai jam būtų labai didelė pagalba iš to žmogaus pusės, nors tikriausia taip ir atrodė aplinkiniams. Jau pusiau sėdom jis pradėjo žvalgytis aplinkui. Pamatęs jog Testas Nr. 0359 buvo šalia ir padėjo jam, jį labai džiugino. Tuo pačiu metu jis pastebėjo jog ir toji nepažįstamoji buvo visai šalia čia pat. "Dėkui jums, Taki manau turėtum atsižvelgi į šių merginų sugebėjimus, sakau gal reiktu jas priskirti kitam darbui.",- tai pasakęs Tategami žvelgė į Taki taip pat stengdamasis neprarasti kontakto su 0359.

Pirmieji žodžiai iš keistosios merginos kiek supykdė Taki. Jis pats prisigrobė sau maisto, o čia prašo už nieko. Nu taip, jos padėjo tarybiečiui, bet tegul jos džiaugiasi, kad gyvos yra. Bet ir drąsa atsirado. Jis jau buvo pamiršęs šią žmogaus savybę. Jos jis nepatirdavo nei kai žudydavo normaliame gyvenime nei 13zonoje. Drąsus buvo tarybos nariai, bet jiems to nereikėjo rodyti. O čia, kažkokios leisgyvės merginos, nori maisto už nieką. Jam kilo noras rodyti savo viršumą.

Toks noras kilo tol, kol kita mergina neužprašė to pačio, tik dabar ji pasakė, kad reikia ir jam. Viskas pasidarė aišku. Jo kolega neišsigydė, nes trūksta jėgų. To gal ir būtų užtekę, kad jis atneštų maisto, bet jos kalba po pirmųjų žodžių viską sugadino. Visi čia miršta ir taryba todėl kalta. Jei būtų kitaip, viskas būtų gerai. Tokios idėjos kėlė juoką. Bet dabar, Taki siūto. Jos neįsivaizdavimas šaukė jo užslėptą pusę iš gilumos. Jo akys darėsi raudonos, kai prisiminė savo praeitį. Jis norėjo kraujo.

Taki jau sugebėjo išleisti ašmenys iš savo nuolatinių krumplių, kur žaizdos jau buvo senos ir nebegijo. Truko vos keletą sekundžių, bet įsikišo Tategami. Jo pritarimas buvo visai ne vietoje. Nors jos išgydė, tai nebuvo jo reikalas. Tai tebuvo žmonės, kurių mirtis, jam sukeldavo palaimą. Tačiau ši kartą maniakas nusileido. Įtraukęs atgal ašmenis, Taki pradėjo eiti link namo murmėdamas: "Tu lieki man skolingas...". Netrukus, Taki grįžo su seniai iškeptu gyvių, panašų į vilką. Priėjęs, jis numetė jį ant Tategami kelių ir atsisuko į Eipril. Jis pritūpė, kad geriau matytų savo paleistą grobį. Pritupęs, jis prakalbo:" Tavo drąsa man jau matyta ir jau seniai įkyrėjo. Tu nieko nežinai, bet taip atvirai teigi... Manai, kad kažkas būtų geriau jei šitos politikos nebūtų?" Jo veide buvo kiek sarkastiška šypsena. Jis net nelaukė atsako: " Skirtumas būtų, kad jūs visi būtumėte mirę. Taryba susideda iš labai skirtingų žmonių. Dalis iš jų nesutinka su jūsų egzistavimu. Jūs teesate grobis mūsų akyse." Jis lygiai taip pat griebė jos smakrą ir atsuko tiesiai į save. " Taryba nusprendė jums dovanoti gyvybę, bet jums to neužteko. Grahame bandė jūs ginti, bet jūs jam net nedėkingi. Jūs neverti gyvybės, kuri jums yra suteikta." Paleidęs smakrą jis atsistojo. "Norit ne tik gyventi, bet dar ir prabangos" Jis pradėjo ieškoti gėrimo ant savęs, bet tikriausiai nebuvo pasiėmęs.

Vilko mėsa kvepėjo gardžiai, netgi numesta ant žmogaus kaip ėdalas. Kas galėjo pagalvoti, kad ji pasiilgs mikrobangų krosnelės ir jos šildomo maisto... Nors vargiai beatsimena praeitą gyvenimą. Atsimena paskutinę jo savaitę daugiausiai. Tai buvo gera savaitė: Nickelback‘ai išleido naują albumą, priedo Eipril internetu užsisakė liemenėlę. Ir tada ji turėjo užtikti tą prakeiktą failą laboratorijos serveryje. Ko ji tik neatiduotų, kad galėtų grįžti atgal ir liepti sau nedaryti „tinkamo dalyko“ su rasta informacija. Galbūt nebūtų atsidūrusi penkiais šimtais metų atsilikusioje civilizacijoje, kur neegzistuoja burnos skalavimo skystis bei asmeninė erdvė. Galbūt tas, kuris realiam gyvenime tikriausiai irgi buvo žudikas, nevaldytų tų, kurie darė „tinkamą dalyką“.

Akimirką kitą, ji švelniai glostė Tategami kaktą: nebuvo jau taip blogai. Nuo kontakto jos ranka nenukrito ir oda neatšoko nuo mėsos. Netgi... Netgi visai malonu, jei tai mažina jo skausmą. Bet štai Taki jau vėl buvo šalia: jo grėsminga poza ir negailestingi žodžiai vėl prikaustė vietoje.

„Grobis jų akyse...“. Sename gyvenime ji gal ir nebuvo protingiausia iš visų. Toli gražu ne gražiausia, pfff, bet niekada ‚grobis‘. Niekada benamis niekas, skirtas tik kitų pasilinksminimui, arba, kas visai gresia, maistui.
Kuris iš jų Grahame? Ji gal ir atspėtų, jei pirštai palei gerklę nebūtų sukaustę iki smegenų užšalimo ir visiško sustingimo. Eipril buvo taip pavargusi nuo dviejų emocijų, valdančių jos gyvenimą – baimės ir pykčio. Bet trečioji buvo dar bjauresnė. Pažeminimas. Kad negali apsiginti, kad nesugeba pašokinėti prieš šitą sistemą ir Taki iš tiesų, kažkuria prasme, teisus...

Staiga, ji nebegalėjo žiūrėti į jį. Nei į vieną iš jų. Nei į merginą šalia, nei į antros rūšies darbininkus, kurie dabar suko bailias akis į šoną, apsimesdami, kad tai jų neliečia. Nei į Tarybiečius. Nieką, kas susiję su šiuo pasauliu.

Pašoko ant kojų, netgi puikiai suvokdama, kad galėtų nugvelbti gabaliuką Tategami vilko: juk skrandis tiesiog vartosi pilve, užuodus kvapą. Bet reikia dingti, kol nepadarė ko nors kvailo, tarkim, nesuvarė savo peiliuko į Taki nugarą. Kaip ji gailisi palengvinusi jam gyvenimą prieš porą dienų! Net auksiniai batai nebūtų to verti. Be jokio pagarbaus nusilenkimo, nežiūrėdama į Tategami, nes tikriausiai apsigalvotų, ramiai, neįtartinai lėtai apsisuko ir nužingsniuoja darbininkų link prisidėdama prie jų. Šie prasiskiria priimdami, su nebylia užuojauta, nedrįsdami akių į akis pakelti. Rūšiuodama medžiagas, Eipril netaupo jėgų. Neprireiks gi rytojui - bėgs pirma pasitaikiusia proga, lai jie tegul nusisuka.

China pamatė ant Tategami gulintį vilką.Ji pajautė jo kvapą ir nejučiomis nutyso seilė.Ji atsargiai paėmė gabalėlį vilko.Ką jau čia padarysi kai nėra ko valgyti,o be jėgų.......Mergina mintyse sukalbėjo japonišką maldelę,maždaug apie ''Palaimink šį maistą'' ir paragavo.Vilkiena buvo gana skani.Na bet....

Tada ji prisiminė,kad prieš kažkiek laiko ji buvo normali,išlepinta mergaitė.Gaudavo visko ko tik užsigeisdavo,o dabar......Ji dar vis nesupranta,kas atsitiko.Kodėl taip greitai viskas pasikeitė,kodėl ji dabar čia.Juk jei viskas nebūtų pasikeitę ji tikriausiai gulėtų lovoje su puodeliu karšto ir garuojančio šokolado.Ji prisiminė tas akimirkas.

Tada ji paėmė dar gabalėlį ir ėmė valgyti.Po trupučiuką pildydavosi jos tuščias skrandis ir alkis dingo.Pasistiprinusi pastebėjo,jog visai mažai suvalgė,vadinasi kitiems liks daugiau.Ji padėkojo Taki už vilką ir žemai nusilenkė norėdama atiduoti pagarbą.Tikriausiai jau seniai niekas taip nebesielgia,bet.....

Ji nuėjo prie medžiagų ir toliau ėmė dirbti,gi reikės kada pabaigti....

Tategami neilgai džiaugėsi aplinka, kuri jį taip ramiai supo. Pamatęs jog kolega atneša maisto jis nusišypsojo. Jis žinojo, jog Taki nėra pratęs su niekuo dalintis o ypač su žemesnės klasės žmonėmis. Mėsa tikrai labai gardžiai kvepėjo, šaltasis stebėjosi "Nejaugi jis tai pats pagamino, ne tikriausiai pasinaudojo esamomis aplinkybėmis ir savo prioritetu, ir tiesiog jėga paėmė", mintyse apie tai pagalvojęs jis vėl nužvelgė merginą 0359, ir tą kitą kuri gan drąsiai ėmė maistą, tačiau jis visai nepyko, jis žinojo apie susiklosčiusią situaciją aplinkui, ir netgi kažkiek džiaugėsi, kad bent viena mergina valgo.

Tategami gal ir pats jau būtų paėmęs gabalėlį, tačiau jam sutrukdė kolegos elgesys, taip kaip jis pasielgė bei ką pasakė marginai kurį stengėsi dėl šaltojo. Pamatęs jog 0359 nepaėmusi nei vieno gabalėlio tiesiog nuėjo prie statybinių medžiagų dirbti, jis šiek tiek susinervino. Paėmė gan gerus, du didelius kąsnius, ir keturiais krimstelėjimais juos nurijo. Efektas buvo iškart pastebimas, Tategami akys sužvilgėjo ir Arkties gėlė pabaigė tai ką pradėjo merginos, žaizdas visiškai pranyko. Tuomet atsistojęs ant kojų su dar likusiu, geru dideliu gabalu vilkienos jis pajudėjo link statybinių medžiagų vietos. Prieidamas prie merginu ir kalbėdamos su abejomis, tačiau žiūrėdamas tik į viena, 0359. "Dėkui jums, o šito jūs tikrai nusipelnėt, todėl prašau nors kiek užkąskit",- sakydamas paskutinius žodžius jis žiūrėjo į Eipril, jo veidas buvo ramus ir rimtas.

Taki žiūrėjo kaip kvapais mėgaujasi mergina. Tačiau kita nieko nelaukos griebė. Naujoji karta kažkokia drąsi, bet Taki mėgaujasi šituo sužvėrėjimu. Bent jau mėgavosi, toji drąsuolė išlaikė savo ritmą ir dar mandagiai padėkojo. Tai kažkiek suerzino maniaką. Jos elgesys nebuvo panašus į šių gyvasčių. Kaip galima kontroliuoti žmonės, kai jie nesilaiko paprasčiausių instinktų. Čia galioja paprasčiausias žudyk arba būk nužudytas. Niekam nerūpi tavo elgesys. Tu arba nukentėsi arba kitus mūši. Nors žudyti negalima, kenkti niekas nestabdo.

Jo kolegos poelgis sukėlė jam juoką, bet ne iš humoro. Tai buvo ironijos juokas. Iš pradžių jis atsirado tylus. Bet sekundėm bėgant jis garsėjo ir Taki bandė kažką sakyti: " Tai taip..... Aišku.... Taip jau....." pauzės buvo pilnos juoko. Taip tesėsi kol jis vos ne šaukė savo juoko. Galbūt vilko išlikęs kraujas sužadino jo 'apetitą'. Kai visa aikštė buvo atsisukęs į jį, jis nustojo ir pradėjo šaukti: "Tai dabar aš niekšas! Taip visiems atrodo!? O man nesvarbu! Taip aš esu toks ir jums teks susitaikyti! Čia kontroliuoja tarybą, ir jūs negalite to pakeisti! Jūsų gyvybė mūsų rankose! Valgykite kol galite, nes per šias merginas aš darysiu konfiskaciją. Rytoj atimsiu iš jūsų puse maisto! Tačiau leisiu jums išgyventi. Parinksiu kelis asmenis kurie turės galimybę suteikti galimybę pavalgyti. Tačiau už dviejų žmonių pietus aš nužudysiu trečiąjį. Dvi dalintojas aš jau matau... Linkiu jums visiems kuo geresnės laimės." Taki pristatė savo monologą su šypseną tačiau ant galo jau matėsi kiek pykčio, nusivylimo, agresijos ženklai. Kalbai pasibaigiant jis žiūrėjo į merginas ir kiek piktdžiugiškai šypsojosi. Jis niekur nėjo lygtai laukė paskutinio atkirčio. Jis jautė pergalės skonį, nors kovos nebuvo.

China nuščiuvo nuo Taki žodžių.Dabar ji ir toji mergina kalta.Ji jau matė visų miestiečių žvilgsnius į ją ir merginą,pagiežos žvilgsnius.Dabar jai buvo gėda. ''Nereikėjo valgyti vilko'' tarė ir nulėkė prie Taki.
''Kaip tu taip galėjai'' šaukė jam ir žiūrėjo į jį.Tiesiog jos neapykanta jam užkilo jam.Tada nubėgo kažkur prie kitos pastato.Ir atsirėmė į sieną.

Mintys lėkė pašėlusiu greičiu apie tai ką ji padarė.Kodėl jai šiame gyvenime nesiseka.Ji nenorėjo apsiverkti,norėjo pasirodyti drąsi.Dabar teks kentėti.''Kodėl?''Klausė ji savęs.Jai dar kartą sukilo pyktis.Kodėl jis negalėjo be nesąmonių? Nors ir mažai jį pažinojo vistiek.