Šventei besiruošiant

Keli mėnesiai praėjo po paskutinio tarybos nario žygio. Maistas būdavo pristatytas į miestą, bet tarybos narių niekas atvirai nematydavo, nebent Grahame karts nuo karto pasisveikindavo su piliečiais. Niekas taip ir nesužinojo, kas nutiko. Vieni skleidė gandus, kad kilo vidiniai nesutarimai ir tarybiečiai laižėsi savo žaizdas po konflikto. Kiti pasakojo, kad taryba planuoja kažką didelio. Vienas buvo aišku taryba nebetvarkė savo įstatymų ir mieste buvo visiškas chaosas.

Tarybos nariai tūnojo arba savo rūmuose arba miške. Dienomis jie retai vaikščiodavo, o naktimis retai kas matydavo. Aišku buvo viena, kažkas vyksta. Daugelis žinojo, kad Grahame neleistų miestui taip pražūti. Miestiečių maldos vis dėlto buvo atsakytos. Pats Tarybos vadovas išlindo iš tarybos rūmų kartu su keliais tarybiečiais. Gan greitai žmonės susirinko, kalba skrenda šviesos greičiu. Jis atsistojo priešai žmones ir pradėjo savo kalbą.

"Jus tikriausiai pasigedote tvarkos sergėtojų ar... jų pažeidėjų. Aš dėl pirmųjų iš širdies atsiprašau, bet mums iškilo problema. Per šį laikotarpį mes kartojome sau mūsų tikslą, tai yra mūsų tryliktos zonos užkariavimą bei galiausiai išsivadavimą. Tačiau tai pasiekti mums reikalauja daugiau gyvųjų. Šiuo momentu mums neužtenka resursų išmaitinti mūsų žmonių. Tačiau keletas drąsių savanorių ir mūsų tarybos narys Taki iškovojo mums papildomą maisto šaltinį. Medį kuris duoda maistingus vaisius, bet pagal tarybiečių tyrimą jis augą labai ilgai. Ateities planams bei dabartiniai situacijai mums reikia prižiūrėtojų. Originaliai tai turėjo būti savanoriai, kurie dalyvavo ekspedicijoje, bet tarybos posėdžio metu, man buvo įrodyta, jog savanorių skaičius priklausė nuo tarybos nario, todėl tai yra nesąžininga. Tačiau jie vistiek bus apdovanoti. Šio medžio savininkas išaiškės po paprasto... turnyro. Daugumos balsu... taryba nusprendė, kad turnyras atspindėtų tikrą šventę... Kiekvienas iš narių pasirinks vieną tinkamą savanorį. Šie savanoriai kovos tarpusavyje iki kol vienas pasiduos. Laimėtojas gaus medį ir taip pat gaus norą, kurį taryba bandys išpildyti. Ekspedicijos nariams teikiama pirmutinė privilegija pasirinkti kurį narį atstovaus, kiti keliaukite pas juos ir tikėkitės geriausio. Aš šitoje šventėje nedalyvausiu" Grahame žodžiai turėjo ir laimės ir liūdesio. Šis nutarimas nebuvo jam labai artimas, jis sugebėjo iškovoti tik pasidavimo galimybė. Po kalbos jis tiesiai nuėjo atgal į rūmus.

Taki tuo tarpu stovėjo už jo visą tą laiką. Noras buvo jo mintis, nes jis norėjo pamatyti kelis veidus, kurie neatsisakys pataisyti situacijos. Kartu su tarybos nariais, Taki atsitraukė nuo rūmų ir išsiskirstė. Kiekvienas davė erdvės prieiti savanoriams, juk jiems teks juos išrinkti. Taki nesitikėjo daug savanoriu pas jį, jo reputacija nebuvo tokia gera.

Per tuos kelis prabėgusius mėnesius Kleiros gyvenimas 13toje zonoje labai pasikeitė. Po savanorių užduoties miestelio gyvetojai jai buvo labai dėkingi, nes atsirado vilties, kad jie ilgiau išgyvens, nors medis ir ilgai augo. Kleirai gyventojai padėjo pasidaryti nuosavą būstą. Na, tai nebuvo kažkas pribloškiančio, tiesiog medinis namukas su keliom plytom, labai mažas. Jokios prabangos čia nebuvo, visi kūrėsi namus iš to, ką turėjo. Kleira nieko neturėjo, bet jai iš pagarbos padėjo kai kurie miestelėnai. Vienintelis nepatogumas buvo tas, kad jos namukas įsikūrė miestelio krašte, o ne centre. Todėl kiekviena rytą atsikėlusi mergina galėjo aiškiai matyti mišką ir girdėti iš jo visokius kraupius garsus, kurie priminė jos atsidūrima šioje vietoje. Ne koks jausmelis.

Vieną gražų rytą, beeinant į miesto centrą išsimainyti daiktų į maistą Kleiros dėmesį atkreipė būrelis žmonių traukiančių Tarybos rūmų link. Dar vienas pranešimas. Kleira ten taip pat prisistatė pasiklausyti, ką tokio baisaus tie tarybos nariai praneš šį kart, lyg ir taip gyventojams nebūtų blogai. Šiomis dienomis Kleira buvo nusistačiusi prieš tarybą, nes bet koks pranešimas iš jų nereiškė nieko gero.
Grahamei baigus sakyti savo kalbą ir dingus iš vaizo mergina tik ironiškai šyptelėjo.
-Na bent mirties nepaminėjo savo gražioje kalboje.
Tyliai sumurmėjo sau panosėj. Visiškai nesusidomėjusi šita kruvina švente Kleira sukosi brautis pro minią atgal miestelio link, bet.. Keli šalia stovėję miestelenai ją atpažino kaip praeitą savanorę ir ėmė kalbėti, kad ši turėtų prisidėti ir prie šito dalyko. Žinoma mergina bandė gražiai atsisakyti šitos minties, tačiau buvo tiesiog išstumta iš minios į priekį. Išstrumta taip, kad vos nenukrito. Teko pabėgėti pirmyn, kad išsilaikytų ant kojų, o kai pakėlė akis, pamatė, jog stovi tiesiai priešais Taki Sando. Šis matyt sau dieną pasikėlė pamatęs kaip staigiai merginos akyse pasirodė baimė.

Ko ji iš namų ilgėjosi labiausiai.... po redbullio, interneto, savo kaktusėlio ir lygių teisių, buvo derantys apatiniai. Kai kelnaitės ir liemenėlės būdavo suderintos, Eipril visada turėdavo iliuziją, kad jog gyvenimas kažkaip subalansuotas. Bet drabužiai tikrai nebuvo pakankamas „noras“ iš tarybiečių, kad ji dabar eitų ir kautųsi. Čionai, tryliktoje zonoje tai neatneštų daug naudos... Čia reikėjo ginklų arba maisto arba garantijų, o su šilkiniais apatiniais nebent pasmaugti elegantiškai pavyktų.

Ji sėdėjo turkiškai sukryžiavusi kojas ant aptrupėjusių statyboms nepanaudotų plytų krūvos, aukščiau minios galvų, iš tolo stebėdama ir svarstydama savo pasirinkimus. Ko dar galėtų prašyti. O gal išmintingiau nekišti nosies, kaip pastaruosius mėnesius? Šis praėjęs laiko tarpas buvo visai sėkmingas... palyginti. Slankiojo pamiškėje, rinkdama grybus, tik per plauką nuo pavojaus. Vėl uždarbiaudavo iš gydymo paslaugėlių, o paklausos niekad netrūko. Be to medžio išgyventų, taigi lieka tik noras. Kokio noro galėtų paprašyti?

Tempia kaklą aukštyn, po vieną nužvelgdama tarybiečius. Tategami akys nerado, o įdomu būtų pažiūrėti, ar gyvas liko per šiuos kelis mėnesius. Ji tikėjosi, kad taip: jis buvo pusiau pusėtinas... nueinantis Grahame, vien savo balsu verčiantis gūžtis. Už jo Taki, tas arogantiškas babūnas.

Eipril negalėjo apsispręsti. Eiti ar neiti? Tai nebuvo viena top penkių situacijų, į kurią norėtų veltis, bet...
Pasisuka nutriušusią kepurę su snapeliu atbulomis, taip simboliškai nustodama slapstytis. Nušoka nuo plytų krūvos ir per minią braunasi alkūnėmis, kol išeina į priekį, šalia Blooded. Pasuka galvą ir žvilgteli į ją, trumpai pakeldama antakius ir dovanodama mažą šypsnį, kaip likimo draugui.

Tategami taip pat tūnojo rūmuose po paskutinės kovos, ir ne dėl to jog būtų buvęs per daug sužalotas, o dėl kelių žodžių kurie sukosi jo galvoje, pasakyti žmogaus prieš pat jam numirštant. Todėl viskas kas vyko po to, jam nebuvo įdomu. Netgi tarybos susirinkimuose jis likdavo šaltas ir abejingas bet kokiems sprendimams. Kadangi rūmuose jo kambarys buvo pačiame viršuje, ir stogas ne taip jau toli, Tategami mėgdavo laiką leisti būtent taip. Tiesiog stogas vaizdas į "gražias" apylinkes, ir tyla, nes triukšmo nebuvo girdėti. Iki šiandien.

Kiek laiko pabuvęs kambary Tategami nusprendė vėl išeiti į savo pamėgtą vietą ir ramiai pasibūti, tačiau jo idealiai ramų planą nutraukė kažkoks sambrūzdis kuris vyko apačioje. Tad nusprendęs jog reikia pažiūrėti kas vyksta jis tiesiog priėjo arčiau stogo krašto. Kai staiga pamatė jog kieme stovi Grahame, už jo likę tarybos nariai, bei jo porininkas. Kai staiga jis prisiminė jog ir jis turėtų tenai būti. "Šiandien turėjo įvykti kažkas svarbaus, nes Grahame nebuvo patenkintas tarybos sprendimais pastaruoju metu." Tačiau šaltasis net neskubėjo leistis žemyn. Kai jau buvo beveik pasiekęs apačią kalba buvo jau baigta. Ir prasilenkdamas pro Grahame nei jis nei pati tarybos galva net nepažvelgė vienas į kitą. Tategami buvo šaltas kaip visuomet, o Grahames galvoje sukėsi galybės minčių, kaip geriau sutvarkyti šį reikalą.

Jau būdamas lauke Tategami pamatė susirūpinusiais žmonių mimikas, tačiau ne visi buvo tokie. Štai jo kolega jam pasirodė netgi patenkintas kad kažkas įvyko taip kaip jis norėjo. Žengdamas tolyn jis pastebėjo kaip minia išspjovė vieną merginą. Ji kažkur buvo matyta tačiau per daug galvos jis sau dėl to nesuko. Ir tik kai jau priartėjo arčiau prie minios ir buvo už kelių žingsnių nuo Taki, Tategami taip pat pamatė kaip iš niekur nieko šalia pažįstamos merginos jau stovėjo ir 0359. Tad nužvelgęs minią, šaltasis ramiai stovėjo ir toliau darėsi žiūrėdamas kas dabar vyks.

Al visiems šiems įvykiams vykstant visada sėdėjo ant nedidelio akmens, kuris buvo prie netoliese kalbančio Grahames. Kadangi jis yra naujas eksperimentas, jis 13 zonoje gyvena mažiau nei 5 dienas ir daug dar nežino apie 13-os zonos tarybą. Ką Al jau sužinojo yra tik tiek kad visi čia yra su įvairiomis galiomis ir kad valdžia ir civilizacija yra atsilikusi. Taip pat jis dar yra girdėjęs apie ketvirtarūšius kurie gyvena miške ir nors ir labai norėjo sužinoti apie juos daugiau, jis dar nesugebėjo užsukti į mišką, nes dar daug nežino apie miestą, štai kodėl dažnai čia sėdi ir pagaliau išgirdo, kad bus truputi veiksmo.

Grahamei baigus kalbėti, žmonės, tikriausiai savanoriai kovoti, pradėjo rinktis ir laukti. Al žinojo, kad čia yra tokių eksperimentų, kurių galios yra neprilygstamos ir kad jo kickbox'o sugebėjimai bei menkas deimantų valdymas nieko negali jiems padaryti, bet tikėdamasis kad nebus nudėtas, jis nuėjo prie tos krūvos žmonių ir laukė, net iš anksto nesugalvojęs to noro, nes nesitikėjo laimėti, nors šiaip jam pasitikėjimo netrūkdavo.

(Tategami Kokoro, Gordon Maccrum, Melania Kovač, Daiki Yokimura, Grahame Stevens, Taki Sando, Jeannette Hanley, Yolande Gosselin, Aron Bergman)
Dabar jau taryba buvo išsirikiavus. Kai kurie visiems žinomi, kiti kai kuriems. Tačiau visi žinojo, kad tai jėga kuriai mažai kas pasipriešins. Nuo kiekvieno sklido aura, net nuo nutolstančio Grahame. Iš miestelėnų akių matėsi tarybos jėga. Nors savanorių buvo, nei vienas nedrįso eiti arčiau nei penki metrai. Iš pradžių visa tarybą buvo krūvoje, bet Grahamei išėjus, visi pajudėjo atgal. Tarp kiekvieno turėjo būti po apytiksliai penkis metrus, kad atpažintų visus savanorius.

Taki jau ruošėsi trauktis, bet prieš jį išdygo Kleira. Tai privertė jį piktdžiugiškai nusišypsoti, po to dar Eipril prisistatė ir galiausiai Taki. Tai priminė jam, kad laikas trauktis. Nusisuko ir pirštu parodė Tategami, kad laikas judėti. Jis kartu su Tategami pradėjo trauktis. Nu tiksliau, jis vienas traukėsi, bet tikėjosi, kad jo partneris laikysis tarybos sprendimo.

Atsitraukus, taryba užėmė didesnį plotą. Pats kairiausias buvo Gordon, kuris kaip merginos pasakytų, atrodė seksualiausiai. Nors taryba ir 13zona yra kaip laukinis laukas, jis išlaiko savo autentiškumą kostiumu. Sekanti buvo Melania, kuri stovėjo užsimerkus ir tvarkingai. Jei ranka būtų iškėlus su savo fakelu ir knyga kitoje rankoje, galėtų būti laisvės statulos prasta kopija. Tada stovėjo Daiki, berniukas užnešantis moksliuką, nors jo šypsena atrodė šilta. Sekantis buvo daug kam žinomas Tategami, o po jo Taki visiškai atsipūtęs ir savimi pasitykintis. Prie jo stovėjo nukritęs angelas Jeanette, tačiau ne gerąja prasme. Atrodė lyg demonas su sparnais kažką planuoja. Prie jos visiška priešingybė Yolande. Maža mergaitė, kuri tiesiog verčia rėkti miela. Ir galiausiai Aron, kuris kaip Taki spindėjo pasitikėjimu, tik gal jo aura buvo labiau gerbtina, nei baisi.

Visi tarybiečiai buvo pasiruošė ir laukė savanorių. Didelis dalis savanoriu deja išsigando jiems įbedus akis, tai jie sustojo.

Kaip buvo tikėtasi, taip ir atsitiko - Taki veide pasirodė pasitenkinimo šypsnis. Kleira persigando, nes visai čia nenorėjo būti. Minia jos turbūt nepriims atgal ir dabar pasirodytų labai kvailai, jeigu grįžtų, bet ji vis tiek norėjo.
-Aš.. čia netycia..
Ėmė murmėti sau panosėje nuleidinėdama akis nuo Taki. Bandė suvaldyti balsą, kad šis nepasirodytų drebantis. Jau bandė žengti žingsnį ir suktis atgal, bet pamatė šalimais atsistojusią kitą merginą. Jos padovanoti žvilgsnis ir šypsena privertė Kleirą sustingti vietoje. Kažkodėl tik dabar pasijautė, kad ji į tokias situacijas papuola ne viena. Giliai įkvėpusi Kleira pasisuko į Takį ir sukaupusi visą drąsą pabandė ryžtingai jo paklausti.
-Tikrai išpildysit BET KOKĮ norą?
Norą Kleira turėjo ir jeigu Taryba tikrai žada išpildyti norą, kad ir koks jis būtų, tai galbūt visa šita situacija pasikeistų. Žinoma viskas turi ir savo blogąją pusę, bet mergina apie tai negalvojo. Mintys apie jos noro išsipildymą užvaldė merginą taip, kad jos veide galima buvo pamatyti keistą permainą. Kleira jau nebeatrodė išsigandusi ir net gi bandė tramdyti klastingai atrodantį šypsnį. Merginos viduje vyko kova tarp dviejų asmenybių. Viena Kleiros pusė norėjo pradėti isteriškai juoktis iš pasitenkinimo, tačiau kita visomis išgalėmis tramdė bet kokį šypsnio pasirodymą, o buvo sunku, nes dėl šios kovos kažkiek drebėjo veido raumenys. Dar ir kairė ranka šiek tiek sudrebėjo. Kleira turėjo ją suimti, kad netyčia nieko blogo nenutiktų. Matomai jos ketvirtarūšė asmenybė labai džiaugėsi ir norėjo išsiveržti.

Galiausiai Kleira pasirinko Takį. Nežinia kodėl, nes jis matomai nebuvo geriausias pasirinkimas. Toks veidmainis sadistas, kuriam rūpi tik jo pačio kailis. Bet Kleira jį žinojo vienintelį iš tarybos. Kas ten žino, kiti galbūt buvo dar žiauresni už jį.

- Ach, norėčiau dabar būti išgėrusi,- Eipril atsiduso, tačiau jos žodžius prarijo minios šurmulys, reakcija į besirikiuojančius tarybiečius. Ir iš tiesų, ne veltui žmonės gūžčiojosi ir kuždėjosi, anie atrodė įspūdingai. Platesni į plotį, gerai pavalgę, kas retai matyti tryliktoje zonoje. Gręžiančiais žvilgsniais ir apie pavojų skelbiančiomis auromis. Ar tai svarbiausia kuo jie gali užsiimti? Žaidimai? Bet tikriausiai taip, atsižvelgiant į faktą, kad depresija aplinkui buvo tiesiog daugelio miestelėnų vidurinis vardas.
Kol visi susirikiuos, ji nuleido akis į savo batą, atsainiai spardantį žemę. Keista, kaip skeptiškas požiūris, kuris iki šiol buvo gana patikimas būdas neleisti čiuožti stogui, dabar modifikuojasi į kažką kitą. Tartum ji pavargo bevaryti ant viso šio pasaulio ir bando pateisinti jį... Na, bent jau suprasti tarybiečių veiksmus.

Aišku, rengti linksmybes, kur vieni kautųsi su kitais buvo gana tipiška. Pramogos forma, realizavimas, tipiška. Bet tikriausiai tai geriau negu nieko. Eipril tikrai nebuvo tokia naivi, kad tikėtųsi tarbiečius rengiant miuziklus ir besistaipančius ant scenos su triko.

Ir ji pati nebuvo šventoji, savanoriškai žengdama į priekį. Dvigubi standartai, tep sakant. Tad nusprendusi galutinai, kad trauktis jau per vėlu, ir sekdama kitų savanorių pavyzdžiu, ji nupėdino atsistoti prieš savo išsirinktą tarybietį. Nematė jo velniškai ilgą laiką ir jis tikriausiai nei neatpažins jos dėl viso to įdegio ir priverstinės dietos, kurią Eipril gavo pastaruosius mėnesius slankiodama lauke.

Pakėlė galvą.
- Hi,- sako Tategami, kaip retas kitas savanoris draugiškai žvelgdama išsirinktam tarybiečiui tiesiai į akis. Ir dar atidavė kareivišką pagarbą dviem pirštais. Tada sudėjo rankas už nugaros ir laukia tolimesnių instrukcijų.

Tategami prisiminus kokia šiandien diena, jis kiek sunerimsta, ir vėl kažkieno dėka viskas pasisuka prieš paprastus žmones. Tačiau faktas tas kad taryba dėl vieno iš jų padarys kažką ypatingo šaltąjį nukreipia kiek patogesne linkme. Pamatęs kaip jo kolega žvilgteli į jo pusę ir pamoja eiti kartu, šaltasis išleidžia atsidusdamas šiek tiek šerkšno iš burnos. Ir nužingsniuoja. Po kiek laiko žmonės jau pradeda kiek drąsiau buriuotis ir artintis link tarybiečių. Pamatęs kiek pražystamą Taki šypsena, šaltasis suprato kad jau pasirodė žmogus kuris ko gero ir atstovaus Taki. Tai buvo kiek keistoka akimirka, Taki tuo pačiu metu ir įsiutęs ir laimingas, šis vaizdinis blaškė Tategami.

Po kiek laiko jis liko dar labiau apstulbo kai pamatė jog link jo priartėjo Eipril. Jis net nebūtų pagalvojęs jog jin ryšis dalyvauti tokiame "Renginyje". "Nenorėdamas tave atbaidyti, turiu iškarto paklausti, ar tu tikrai visiškai apsisprendus dėl savo pasirinkimo?" Tategami veidas buvo rimtas ir jis laukė atsakymo. Tategami norėjo žinot jog ji yra visiškai tam pasiruošusi, ir galės apsiginti reikiamu metu. Taip pat laukdamas atsakymo jis nužvelgė ir kitus likusius savo kolegas, kai kurie buvo patenkinti kaip Taki, kai kurie rimti. Todėl Tategami liko ramiai stovėti. Laukdamas 0359 atsakymo ir kitų savanorių.

Jau išaušo akimirka kai visi turėjo rinktis savo mėgstamą tarybos narį, kuriam atstovaus. Jau apie pusė tarybos narių turėjo savo kovotojus, kurie turės "gauti" medį ir visi savanoriai po truputi slinko vis artyn likusių tarybos narių. Al turėjo skubėti, jei nori kovoti. Jis nebebuvo toks užtikrintas savo pergale, kaip kad buvo tikrame gimtajame pasaulyje - anaiptol, nesijautė geros sportinės formos. Jo smūgių greitis ir jėga nesuprastėjo, bet šiame pasaulyje turi įvertinti ir genesia mokslininkų suteiktą galią, kurios jis nebuvo įvaldęs, nes viskas ką per šias kelias dienas jis nuveikė tai buvo tik dairymasis po miestą.

Visdėlto, jis ryžosi eiti kovoti, tik dar nežinojo kuriam tarybos nariui būtų geriausia atstovauti, nes nei vieno iš jų nepažinojo. Priėjęs arčiau prie laisvų tarybos narių, jis apžvelgė visus nuo galvos iki kojų ir jam pasirodė, jog tarybos narė Melania mažiausiai pyktų, jei Al nelaimėtų jai medžio. Tai jis sprendė iš jos ramaus ir gero veido, jei jam nepasirodė klaidingai, todėl priėjęs prie jos, jis stovėjo ir laukė, nieko nesakydamas, bet leisdamas suprasti, jog jis atstovaus jai.

Taryba tarė savo žodį neatverdami burnos. Nors perspėjimo nebuvo, visi tarybiečiai turėjo savo išrinktą. Nors prie Taki rinkosi keli dideli vyrai vertinantys žiaurumą ir galią, jie iškart pasitraukė atėjus Kleirai. Kalbos skrido kaip paukščiai, savanorė pasirinko savo tarybietį. Kai kuriems tai buvo didelis klausimas, nes Taki neatrodė pats geriausias pasirinkimas merginai. Didžioji dalis merginų ėjo pas Gordon, Yolande ir Melania, bet beveik nei viena nėjo pas Jeannette ir Taki. Taki tuo tarpu palinksėjo į Kleiros klausimą ir pamosikavo rankom, kad prieitų arčiau. Palaukęs jos, jis tarė "Kodėl manai, jog tau pavyks iškovoti pergalę? Gali pamatyti, to ko niekad nenorėjai." Aiškiai Taki baugino, bet tai sklido iš jo burnos. Taki nebuvo vienas iš rūpestingųjų.

Melania tuo tarpu turėjo, keletas merginų ir pora stambesnių vyrų prie jos, be Al. Praėjus pro kiekvieną, ji sustojo prie Al. Savo kardo bukąja puse ji pakėlė jo rankas, lyg tikrindama būklę. Po to atsitraukė ir pametė jam prastos kokybės, bet aštrų kardą. Pati tuo tarpu, išsitraukė kardą iš rankos, lyg koks magijos triukas. Iš pozos aišku buvo, jog jie kausis. To užteko, kad keli savanoriai atsitrauktų.

Kleira matė kai po jos išlindimo iš minios link Taki ėjo dideli rembo vyrai, kurių pasitikėjimas savimi buvo tokio pačio dydžio kaip ir jų raumenys. Vyrai siekė parodyti savo kriaugėrišką galią prieš Tarybą ir visą miestą. Tiesiog puikūs pretendentai Taki Sando į partnerius. Tačiau nepaisant to, tarybos narys pasirinko išsigandusią merginą, kuri tiesiog nebegalėjo trauktis visam miesteliui matant. Galbūt tai buvo dėl jos keistos auros. Juk ketvirtarūšė iš džiaugsmo beveik privertė merginą keistai elgtis visiem stebint. O gal dėl to, kad viskas buvo jau suplanuota, kadangi ji buvo viena iš pagrindinių veikėjų forume. Kad ir kaip ten bebūtų, Taki pasirinko ir Kleira priėjo arčiau.

Klausimas nuskambėjo keistai. Iš pradžių Kleira pamanė, kad vyras galbūt kažkiek susirūpinęs dėl jos, juk mergina niekad per daug nepasižymėjo jėga. Ji jau norėjo jam sakyti kaip neturi kitos išeities, o ir taip yra visko mačiusi, tai galbūt kažkaip ištvers šį išbandymą. Tačiau ar įmanoma, kad tam beširdžiui padarui rūpėtų kitas žmogus? Abejotina. Mintyse reikėjo pergalvoti atsakymą į jo klausimą. Toks mąstymas privedė prie išvados, kad jis turbūt tiesiog nori gerai pasirodyti prieš kitus, jeigu kas nors netyčia išgirstų jo klausimą merginai. Bet ir tai, ar tai nesugadintų jo reputacijos? Ji ir vėl liko pasimetusi. Galiausiai Kleira nustojo galvoti beprasmius dalykus. Kaip yra, taip yra. Sukaupusi savo drąsą ji pasižiūrėjo Tarybos nariui Taki Sando tiesiai į akis ir nelabai meiliu tonu jam atrėžė.
-Kodėl mane pasirinkai, jeigu nemanai, kad sugebėsiu laimėti?

Jo klausimas iškvietė nedidelį kikenimą iš Eipril, o po kelių sekundžių ji jau garsiai juokėsi:
- Haaaahaahaa, tai žinoma, kad ne.- vis dar šypsodamasi žvilgtelėjo į kitą savanorį, kuris sustojo šalia kito tarybiečio, visai netoli jų. Žaliūkas irgi neatrodė užtikrintas, tačiau jo ūgis žadėjo kiek geresnius šansus,- Pažiūrėk į mane.- sako šaltajam,- ir pažiūrėk į jį,- ne taip ir subtiliai most galva į savo kaimyną, kurio pečius tesiekė,- palygink. Im a freakin hobbit. Išskyrus neturiu magiškomis galiomis tiuninguoto žiedo. Turėčiau atsitempti kopetėles, kad bent pasiekčiau žemiausią to medžio šaką, jei jau tikėsim stebuklais ir tuo, kad galėčiau laimėt. Tiesiog...- tiesia delną, raminamai,- chillax. Ne dažnai tryliktoje zonoje pasitaiko proga ką nors laimėti nerizikuojant savo gyvybe.

Grūda rankas į kišenes, pati leisdama sau kiek atsipūsti. Pakartojo sakinį pati sau, mintyse, ir tai padėjo. Netgi žaliūkas iš šono, akivaizdžiai kiek aprimo. Jie dairėsi po kitus savanorius, bandydami įspėti jų jėgas... ar tiesa, kad vienas jų yra tikrų tikriausiai ketvirtarūšis, ar tai tik gandai. Ne tai, kad anas padaras nešiotųsi skiriamąjį ženklą: Eipril reikėjo spėti arba rasti pretekstą žengti atgal į minią ir paklausyti pliotkų dar kelias minutes. Rado išeitį pasekusi baukščius kitų dalyvių žvilgsnius į Kleirą, merginą, kurią Eipril prieš tai bandė pakibinti. Bet ji neatrodė pavojinga.. nors, geriau įsižiūrėjus... ne, vis dar neatrodė.

Tategami išgirdęs juoką kiek šyptelėjo ir pats, tačiau pamatęs jog Melania kažką sumastė jis kaip mat surimtėjo. Nebekreipdamas dėmesio į 0359 ir kitus besiburiuojančius savanorius arčiau jo, jis garsiai sušuko, "Melania, ką sugalvojai?" Taip atkreipdamas didelį dėmesį būtent į tą vietą kur stovėjo tarybietė. Taip Tategami rimtu žvilgsiu pažvelgė į Taki, lyg norėdamas pasakyti, "Ką ji po velnių sugalvojo išsitraukdama TĄ kardą?" Tačiau po kelių sekundžių šaltasis jau atrodė visiškai ramus ir jam nebelabai rūpėjo kas toliau dėsis toje pusėje. Atsisukęs į savo savanorius jis dar kartą peržvelgė visus. Ne visų veidai jam patiko. Savo šaltu žvilgsniu jis matė baimę, drąsa, bei savanaudiškumą daugelių veide. Tačiau dar nieko nesirinko iš keletos susirinkusiųjų.

Stovėdamas jis vis žvalgėsi kaip sekėsi kolegoms rinktis savanorius. "Taki jau pasirinko" pasakė mintyse Tategami. Tačiau pats dar nenorėjo apsispręsti. Nors galimą variantą jis jau tikriausiai ir pats žinojo. "Jeigu jau atėjai prie manęs vadinasi pabadyt norėtum... Tik kaip smarkiai to nori" Visą tai sukosi jo galvoje, kol Tategami žiūrėjo į 0359. "Paskutinis šansas apsigalvoti" tai ištaręs šaltasis privertė nustebti aplinkinius, nes jo žvilgsnis buvo nukreiptas į gležną merginos kūnelį.

Pamatęs aplinkinius žmones, kurie norėjo atstovauti Melaniai, Al nesitikėjo, jog bus išrinktas. Prie jo buvo keli stambesni vyrai, kuriuos nenaudojant galių Al gal ir būtų nugalėjęs dėl savo įgūdžių, bet tarybos narė neturėjo žinoti kaip Al bei jo priešai kaunasi, juo labiau, Al nelaimei, jis pats nežinojo ką jo priešai sugeba ir nors tikėjo, kad hand-to-hand kovoje jis būtų juos nugalėjęs, bet Melania to negalėjo nuspėti, nebent jį yra mačiusi ir atsimena iš tikrojo pasaulio kovų. Taip pat jis nenuvertino ir kelių stovinčių merginų, nors realiame pasaulyje jam nebuvo lygių merginų, juk ant tokio sporto, kokiame jis pasižymėjo merginų ir vaikinų būklė labai skyrėsi. Bet čia tai kitas pasaulis ir nors jis buvo čia tik kelias dienas, jis tikėjosi visko iš abiejų lyčių atstovų, nes ne be reikalo keli tarybos nariai - moterys.

Visgi, jis buvo išrinktas ir jau trynė savo krumplius kaip buvo pasiruošęs, bet tarybos narė jį nustebino ištraukdama ir duodama jam kardą. Al nemokėjo naudotis ginklais, juk jam reikėdavo pasikliauti tik savo kūnu ir kardu manevruoti jis tikrai gerai negalėtų. Kas dar labiau jį nustebino, tai kad ji pati išsitraukė kardą ir kvietė jį į kovą. "Juk ji nori kad aš laimėčiau, tai kam jai mane žeisti?", nustebo jis ir šokiruotas laukė jos judesių, bet jį išgelbėjo kito tarybos nario žodžiai, kurie galėjo sustabdyti tarybos narės ir jo kovą. Todėl jis tiesiog laukė jo pasirinktos narės reakcijos ir tikėjosi, kad praras tą nelemtą kardą.

Ot sukilo minia. Melania retai sulaukdavo tokio dėmesio, nes retai taip ir elgdavosi. Kito tarybos nario žodžiai įvarė baimę aplinkiniams. Staigiai atsirado didelis ratas aplink Melania. Nors tikriausiai niekas net nežinojo, kodėl jį darė. Tarybos narė atrodė lyg visai nekreipė dėmesio į savo aplinką ir tai galbūt dar labiau gąsdino. O gal tai, jog ji nieko nepaaiškino ir išvis nieko nesakė. Kovotoja tiesiog laukė tinkamos progos, o ji pasirodė, kai jos pasirinktasis nusiramino ir atrodė tikėjosi kažkokio pakeitimo. Greitu judesiu, nepersistengiant, Melania prišoko prie Al. Dviem kojom stipriai įsirėžus į žemę, jinai paleido vertikalų kirtį ties Al. Nors smūgis netaikė į jokius gyvybei svarbius organus, žaizdų vistiek paliks. Jos akys, priešingai, atspindėjo mirtį.

Taki tuo tarpu pats nustebo po Tategami žodžių. Tiesa taryba neturi naudoti savo galių neiškilūs pavojui, tačiau Melania nebuvo tas žmogus, kuris darytų kažką prieš tarybą. Ji taip pat nebuvo tokia kaip Taki, kuris praranda savo savitvarda. Pati pirmutinė mintis buvo, jog Tategami žino, kažko ko Taki net nenumano. Tačiau šis tarybos narys per daug dėl to nerimavo. Jis dar kartą apsidairė ir pamatė daugelį narių pasitraukiančių ar šiaip atitolstančių. Visiems reikėjo vietos. Pats Taki irgi turėjo kažką "rankovėje" paslėpęs. Atsisukęs į merginą jis prisiminė jos teiginį, kurio nesuspėjo atsakyti. Paprastu, su piktdžiugiška šypsena, veidu jis tarė: "Tu esi ekspedicijos savanorė, aš nelabai turėjau galimybės." Nors ir be tos taisyklės, jis būtų ją paėmęs. Su stipriu kovotoju neįdomu. Taki sulenkė vieną ranką aukštyn ir išskleidė delną priešais Kleira. Pilnu greičiu Taki pajudėjo link jos ir paleido delną į jos kūną, tikėdamasis nustumti. "Teliko padaryti tave į tinkamą karį, kurio noras būtų verta pildyti."

Aplinkinių reakciją į Tarybos narės veiksmus atkreipė Kleiros dėmesį, bet tik trumpam. Vaizdas kaip ši užsipuola savo išrinktąjį labai išgasdino merginą, tuo labiau kai to paties arba kažko dar blogesnio buvo galima tikėtis iš Taki. Viena mintis guodė: atrodė, kad garsiai surikdamas Tarybos narys norėjo kaip ir perspėti, kad ji nusižengia taisyklėms. Bent Kleira to tikėjosi. Savanoriui jėga prilygti bet kuriam Tarybos nariui būtų panašiai kaip nulėkti į mėnulį su paspirtuku. Savo mintimis Kleira pabandė per daug nenukreipti dėmesio nuo Taki, vis gi ji laukė jo atsakymo. O Taki Sando atsakymas buvo būtent toks, kokio ir būtų galima tikėtis. Visų pirma jis paneigė bet kokią viltį, kad pasirinks ją dėl to, kad joje mato kažką ypatingo. Ne, jis tiesiog norėjo pasismaginti kova. Nors koks čia malonumas kovoti prieš ryškiai už save silpnesnę moteriškos lyties atstovę. Galima net būtų pagalvoti, kad Taki norėjo lengvos pergalės, nors tai ir nėra garbinga.

Kleira išpūtusi akis stebėjo kaip vaikino delnas artėja jos kūno ir nors jos greita reakcija šiek tiek padėjo sušvelninti puolimą, tačiau vis tiek buvo skaudžiai pasodinta ant žemės. Merginos žvilgsnis į Takį buvo panašus kaip kokio mažo bailaus kiškio žiūrinčio į liūtą iššiepusį savo nasrus; žvilgsnis prašantis pasigailėjimo, nors viltis jau senai dingus. Baimė taip apsėdo merginą, kad ji nesugebėjo net pajudėti iš vietos ir Taki pasiruošiant antram, turbūt jau rimtesniam smūgiui, ji tik sukryžiavo rankas sau virš galvos, taip bandydama užsidengti ir užklykė:
-AAAAAAAAAAA!!

Dabar jau buvo aišku, kad neramumai netoliese nebuvo suplanuota renginio dalis. Žmonės kumščiavosi, galvos sukiojosi, kažkur kažkas aiktelėjo ir Eipril ėmė irzti, negalėdama matyti visų tų reakcijų šaltinio. Stiebdamasi, pašokinėjo kelis kartus, kol išvydo Melanijos puolimą. Beplatinančių ratą toje vietoje, kur Tarybietė užsipuolė Al banga nubloškė visą minią kelis žingsnius tolyn, ir staiga rėmai bei bicepsai užspaudė Eipril iš visų pusių. Tačiau pajudėjus jiems merginos regos laukas atsivėrė labiau, kaip tyčia susidarydamas virš žmonių pečių.
Tada Tategami klausimas pasiekė jos ausis.
- Priklauso... nuo to, ar tai nutiks visiems? Ar tai... koks nors... koks testas? - pirmiau ji pasuko galvą, tada tik atplėšė akis ir pažvelgė į šaltąjį. Jose atsispindėjo sutrikimas ir sekundę trukęs kaltinimas - jie nesitarė dėl šito. Niekas nieko nesakė apie tai, kad tarybiečiai puls savo savanorius. Eipril, po šitiek laiko tryliktoje zonoje vis dar naiviai tikinti šiokiais tokiais principais bei duoto žodžio verte, nenorėjo patikėti, kad tuoj gaus į kaulus nuo žmogaus, su kuriuo tik prieš kelis mėnesius kovojo petys į petį. Bet ji turėjo paklausti,- ar tu irgi mane pulsi, jei tikrai sutiksiu dalyvauti? Nes jei taip... tada aš...- intensyvus mąstymo procesas apie visą tą nulį dalykų, kuriais ji galėtų pagrasinti Tategami,- tada... aš pulsiu atgal.- burbteli, įsiremdama dviem rankomis į stambesnio žaliūko nugarą ir bandydama jį atstumti tolyn nuo savęs - neatrodė, kad anas iš viso jaustų, jog kažką traiško.
Žinoma, Eipril susivokė, kad daugiausia, kaip ji galėtų pakenkti Tategami, tai pamesti banano žievę jo kelyje. Bet ne... tai tikriausiai koks nors šiurpus nesusipratimas, kurie kasdien vyksta tryliktoje zonoje. Tikriausiai Melania yra išskirtinis pamišimo atvejis...

Ir tada, kai ji nusprendė, kad vis dėl to nereikia įtarinėti šaltojo, tolumoje pasigirdo moteriškas klyksmas, skelbiantis apie dar vieną "nesusipratimą".

Eipril akimirksniu tarsi pasimurdė prisiminime iš tos nakties, kada Taki liepė diedams nešti į priekį merginas ir tiek daug jų susižeidė ir netgi žuvo velkamos į minios centrą. Dabar ji apsidairė, ieškodama naujojo subruzdimo, ir šį kartą išvydo Kleirą.. ir babūnas karojo virš jos pasiruošęs smūgiui. Mosuodamasi alkūnėmis, ji ėmė brautis arčiau.

Tategami išgirdęs 0359 atsakymą nusišypsojo. "Na tikriausiai ne, aš tavęs nepulčiau..." tai pasakęs šaltasis jau žiūrėjo į dangų. Kai išgirdo dar vieną sambruzdį. Pasukęs galvą į Taki jis pamatė kaip jis elgiasi su savo išrinktąją. "Tai negi ir aš dabar turėčiau patikrinti 0359, ar ji gebėtu pasipriešinti kovoje?" apie tai pagalvojęs Tategami atsisuko atgal prie savanorių kurie stovėjo netoli jo. Ir tik kai kilo dar didesnis sambruzdis jis tyliai tarė "Laikas ir man." Po šių žodžių jau sekė veiksmai. Su didelia jėga ir greičiu Tategami smarkiai prasiveržė pro visus žmonės, ir po kelių akimirkų jau stovėjo veidu priešais, į besibraunančią Eipril.

Dabar jo akis dengė užkritusiai plaukai, ir jo veidas buvo šaltas jis pasakė "Geriau jau dabar išsitrauktum savo vienintelį ginklą." Po šių žodžiu aplinkui Eipril ir Tategami susidarė dar vienas ratas. Ir jau ko gero buvo aišku kad jis pasirinko ją. Tategami stovėjo santuriai ir vis dar laukė kol Eipril išsitrauks savo peiliuką, o jeigu ne... "Teks ją paskatinti tai padaryt" apmastė šaltasis.

Viskas ėjo pagal planą, beveik. Tarybos nariai pradėjo tikrinti savo išrinktųjų sugebėjimus. Vis dėlto visi norėjo laimėti, net tarybiečiai. Idėja buvo tik pamatyti jų galimybės bei pabrėžti silpnybes. Visiems atrodo sekėsi gerai, išskyrus galbūt Taki. Visi žinojo, kad jis mėgėjas perlenkti lazdą ir galbūt galėtų baigtis ne visai į naudą, tačiau jam to 'pratimo' net nepavyko padaryti.

Taki nusitaikė griebti merginos ranką ir švystelėti kiek toliau. "Tavo silpnybė yra baimė. Šioje zonoje, tu tiesiog atsisakai savo gyvybės rėkdama, tuolab kai niekas neketins tau padėti." Taki veide dingo šypsena, nes vietoj pramogos jam tai tapo darbas. Jam po truputi pradėjo neberūpėti pergalė. Su tokia baime, ji nelabai turėjo šansų prieš bet ką baisaus. O Taki nelabai buvo vienas iš tų, kuris sugebėtų pagelbėti. Vietoj kažkokios ramios procedūros, Taki išreiškė šalčiausią, jo kada nors sukeltą veidą (Nors Tategami veidas visada šaltesnis) ir atskleidė nuo delno iki alkūnės ašmenį. "Įdomu, kada pradėsi veikti, o ne rėkti?"

Melania tuo tarpu rodė nepasitenkinimo miną. Kirtis perrėžė Al odą per visą krutinę. Šis kovotojas visiškai nėra pasiruošęs kovai, o atrodo,kad toks gyvenimas prigrudina. Kai žmonės nesijaučia saugus net namuose, turėtų bent atsimerkia viena akim miegoti. Iš inercijos, ji taip pat visu kūnu pastūmė jį į priekį ir pargriovė. Iš viršaus ji žiūrėjo lyg į leisgyvį šunį, užuojauta ir menkinimas sklido iš jos akių. Taki greitai prišoko prie Kleiros ir mostelėjo ranka, tikėdamasis perpjauti jos pilvą.

Kleirai visai nereikėjo priminti jos silpnybių, ji ir pati jas puikiai žinojo. Nuo pat tos akimirkos, kai minia ją išstūmė į priekį, ji gailėjosi čia iš vis patekusi. Galėjo šiandien sėdėt savo mažoje trobelėje ir nesivelt į jokią pavojingą veiklą. O dabar, visos minios akivaizdoje, ji demonstruoja savo silpnybes, rėkia iš baimės ir vos neverkia. O dar Taki prisideda su ją žeminančiais komentarais.
Turbūt situacija negalėjo labiau pablogėti. Bent taip manė Kleira iki kol Taki neužsimojo kirsti jai atskleistu ašmeniu. O kaip bejėgė mergina į tokį poelgį tokioje situacijoje galėjo atsakyti? Savanorė iš baimės net balsą prarado. Sugebėjo tik užsidengti drebančiom rankom dar labiau ir tikėtis geriausio.

Ir tą lemptingą akimirką kai tarybos narys užsimojo rėžti merginai savo ginklu, suveikė jos gynybinis instinktas ir įvyko asmenybės persimainymas. Taki per jos gobtuvą nematė, tačiau Kleiros akys ėmė keistis. Baltoji akies obuolio dalis ėmė raudonuoti, lyg kraujagyslės būtų taip išsprogusios, kad net visa akis nusidažė raudonai. Žvilgsnis pasikeitė į nevaldomo kraujo ištroškusio žvėries. Toks pats kaip tų pačių ketvirtarūšių. Taki besmogiant jos rankos prasiskyrė ir viena iš jų pačiupo vyrui už riešo. Net ir šioje formoje Kleira jėga neprilygo Taki, bet vyras tokioje situacijoje nenaudojo savo pilnos jėgos, o ir priešininkės atsakas turėjo būti netikėtas. Ketvirtarūšė pakreipė jo ranką į šoną, tik šiek tiek, kad būtų lengviau išsisukti nuo jo atakos. Vyras galėjo pastebėti kaip mergina pasitraukia išvengdama dūrio ir šalimais jo atsistoja nuo žemės greičiu prilygstančiu pačiam Taki Sando.

Vėjo gūsis perėjo pro abu oponentus taip sudrebindamas jų plaukus ir Kleiros apsiaustą. Aiškiai matėsi merginos baisios raudonos akys. Dabar į tarybietį žiūrėjo ne ta pati iš baimės išbalusi bejėgė mergaitė, bet kriaugėrišku žvilgsniu ir demoniška šypsena verianti moteris. Lyg Taki žvelgtų į savo "vidinį aš" moteriškoje formoje.

[Jeigu vis dėl to suklydau dėl Taki jėgos tuo momentu, tai parašyk savo poste pasėkmes ^^]

Vos subruzdus žmonėms aplinkui jos ranka automatiškai siekė už nugaros. Pirštai suspaudė durklo, dėkle užkišto už diržo, rankeną. Nors instinktai buvo greiti, jai prireikė gerų trijų sekundžių šokiruoto spoksojimo į staiga priešais atsiradusį Tategami, kad pagaliau susigaudytų, jog jis ją puola.
Tobula. Viskas tiesiog tobulai atitiko jos dienos darbų planą, kuris turėjo tik vieną punktą - Nepakratyk kojų. Labai neišmintingai ji leido sau akimirką ir pasiskųsti mintyse, apie tiesiog irgi tobulą šaltojo laiko pasirinkimą. Jis negalėjo palaukti, kol Eipril padės keistų plaukų merginai? Ar galbūt ji negali, nes kokia viduramžiška taisyklė sako, jog dalyviams negalima bendrauti tarpusavyje? Tarybiečiai buvo labai priekabūs dėl savo taisyklių, ir kaip visada itin dramatiški... na, dėl visko.
Bet Tategami prabilo ir ji turėjo nuneigti teoriją. Jis nestabdo jos, kad sulaikytų nuo taisyklių pažeidimo. Jis nenorėjo jos ir nužudyti,- Eipril nusprendė ramindama save. Juk nenorėjo? Bet kokiu atveju, užduoties jam ji nelengvins.
Žmonės aplinkui sudarė ratelį, ir ji liko viena vidury, ranka vis dar ant durklo rankenos. Ji nesileido blaškoma besikeičiančios minios pozicijos ir laukė pasiruošusi.
- Ou...keeeeeey,- nutęsė, spoksodama į jį kaip į migreną keliantį iššūkį. Ūžimas tiesiog kurtino; ji negalėjo net įkvėpti pilnų plaučių oro, bet nepaisant baimės, raukė veidą į kuo rūstesnę miną. Galbūt jis išsigąs ir pabėgs. Galbūt pasprings besijuokdamas...
- Kažkada turėjau kabelinę, sporto kanalus,- pila be galo greitai,- Maiklas Taisonas buvo mano didvyris. Tad žinau kaip nukąsti ausį. - pabaigia grėsmingai šaltai.
Gal kas nors gero vis dėl to iš čia išeis: vienu metu gali pasitreniruoti kovoje bei įveikti savo viešojo kalbėjimo baimę!

Šaltasis tiesiog stovėjo ir klausėsi Eipril bei aplinkui šnabždančių žmonių. Visiem aplinkiniam atrodė jog tai per daug sadistiškas pasirinkimas vien dėl to, kaip atrodė pati Eipril išvaizda. Tačiau Tategami jau buvo visiškai apsisprendęs ir juo nuomonės šituo atveju niekas negalėjo pakeisti. Komanda buvo duota, tačiau 0359 neatliko jos iki galo. Tuomet Tategami žengė kelius žingsnius atgal. Žiūrėdamas į Eipril jis irgi paslėpė vieną savo ranką už nugaros, laukdamas kokios nors reakcijos. Po kelių sekundžių jo delne jau buvo suformuotas ledinis peiliukas. "Dar kartą kartoju išsitrauk savo peliuką...." ir ši kartą jis pratęsė "Ir pulk mane." Tai pasakęs jis dar labiau nustebino minią. Ne tai kad kaip visi kiti, tarybiečiai buvo užsimoję prieš savo savanorius, šaltasis tiesiog laukė.

Tategami buvo toks susikaupęs jog girdėjo kiekvieną šnabždesį aplinkui jį. Kiekvieno žmogaus kvėpavimą, kaip visi aplinkiniai troško išgyventi tryliktoje zonoje, ir kaip apmaudžiai ir tyliai keikėsi tie, kurių šaltasis nepastebėjo ar nepasirinko. Tuomet nebelaukdamas jokio atsako Tategami parodė savo ranką, ir greitu judesiu išmetė jį Eipril pusės link. Taikinys nebuvo toks tiesioginis, jo peilis skrido taip, jog turėjo tik įbrėžti Eipril petį, tačiau jeigu ji sureaguos galės jo išvengti. Taipogi išmetęs peiliuką šaltasis įtempė savo kojų raumenys ir buvo pasiruošęs greitai prišokti prie Eipril, taip apmąstydamas savo kitą žingsnį.

Al žvalgėsi, norėdamas pamatyti ar jam teks kovoti su kokiais kietais vyrais, kurie bent kiek naudoja hand to hand kovos stilių, kai tarybos narė jį sužeidė. Jis atsisuko ir tyliai atsidusdamas ištarė "Kvaila kalė." Jis norėjo atstovauti tarybos narei, kas jį ir taip žemino, bet su didžiuliu noru sužinoti apie šį pasaulį ir susirungti su stipriais vyrais, o dabar jį atakavo žmogus - net ne žmogus, o moteris, kuriai jis turėjo atnešti pergalę. Tai jį labai supykdė, bet kad ir kiek pyktų, jis negalėjo trenkti moteriai, juo labiau naudoti ginklo prieš ją. Taip pat jis matė, jog kiti tarybos nariai išsirinko kelias merginas, kurių jis mušti irgi nenorėtų, o dar ir neaišku ar jam tektų su jomis kovoti, nes visi tarybos nariai patys kovojo su savo išrinktaisiais, viską dar labiau supainiodami, todėl jis įsmeigė tą duotąjį kardą gyliai į žemę, kad tik vieta už kurios laikai kardą būtų išlindus ir paėjėjo truputi toliau nuo minios. Tada prisėdęs ant kelmo jis mėgino save nuraminti ir sumąstęs savo dar geresnes kautynes, surėkė "Ši kova yra nesąmoninga, todėl aš visiems kurie nori kovoti turiu pasiūlymą. Visi pradėkime kovą, kur kovojame visi vienu metu ir paskutinis stovintis bus nugalėtojas." Jis nesitikėjo, kad sudomins daug žmonių, bet tikėjosi kad bus bent dešimt vyrų, kuriems patinka kovoti arba kurie nori nustebinti tarybos narius, kurie jų nepasirinko.

Greiti Kleiros judesiai ne tik nustebino Taki, bet ir privertė žandikauliui nukristi. Ką tik žaisliukas, kuris pasidarė neįdomus mėtėsi ant žemės, pašoko lyg būtų įpūstas gyvybės. Tuo labiau greitis, kuri gal ir nebuvo pagrindinė Taki savybė, tačiau aiškiai skirdavosi nuo miesto gyventojų, buvo prilygtas. Prieš jį stovėjo mergina, kuri pavirto iš miesto liekanos į išskirtinę gyvybę. Tokią aurą skleisdavo tik pamišę žudikai arba patys tarybiečiai. Raudonos akys tik padėjo Taki nuspręsti, jog ji prarado protą. Nuostabos pilnu veidu Taki greit atšoko. Aplinkiniams galėjo atrodyti kaip išgąstis, pats Taki nelabai suprato kodėl taip padarė, tačiau buvo aišku viena. Taki veide atsirado šypsena, kurios jau senai kas matė. "Už jūsų gyvybę neatsakau!" Akių nuo grobio nenuleisdamas pranešė Taki. Pilnu greičiu pasileido link jos su tuo pačiu ašmeniu. Jis ketino svaidytis tuo pačiu ašmeniu bei badyti pagauti jos rūbus su kitą ranka. Kraujas toliau bėgo iš prapjautos rankos. Laikas pasilinksminti.

Melania tuo tarpu atrodė ruošėsi naują kandidatą, tačiau berniukas atsistojo. Labiausiai pykdė narią ne žodžiai o tvarkos pažeidimas. Aišku buvo visiems, kad taryba dabar organizuoja viską, tačiau berniukas nusprendė savaip. Jos kardas staiga pradėjo degti. Kelis žingsnius paėjus artyn kelmo, ji paleido ugnies sieną vienu mostu kiek šoniau. Ugnis apsuko Alm kelmą dešimt metrų spinduliu. Ji pati tiesiog peržengė ugnį ir paėmė jo įsmeigtą kardą. Šveitus jį prie pat kelmo ji prabilo: "Penki žmonės turintys šaltuosiuosius ginklus ženkite į vidų. Paskutinis stovintis rate bus mano išrinktasis. Šios padugnės gyvybės galima ir nesaugoti." Iškart atsirado penki norintys, vienas tarp jų buvo kaip tik moteris. Vienas buvo apsiginklavęs kardu, vienas peiliukais, o kiti kardais. Prieš išlipant iš rato, Melania atsisuko į Alm ir prasitarė: "Bent gyvybę plienu prisidenk..."

Kleira stovėjo ir išsišiepusi žiūrėjo į Takį. Abu vienas į kitą žiūrėjo kaip į grobį. Ir visai nebuvo svarbu, kad Kleira visokiariopai buvo silpnesnė už Taki ir kovos nelaimėtų. Tai merginai dabar net nerūpėjo. Ji užuodė kraują iš šviežios žaizdos ir jai to užteko. Aplinkiniai pradėjo daryti didesnį ratą jau vien po merginos keistos transformacijos, mat ši pasidarė panaši į kervirtarūšį padarą, bet daugiau žmonių sureagavo po Taki perspėjimo. Jeigu jau pats turbūt labiausiai visų bijomas tarybos narys perspėjo žiūrovus, reiškias kažkas tikrai negerai. Nejučia aplink juos susibūrė didesnė publika, negu aplink bet kurią kitą kovą. Kalbos greitai sklido apie merginą, kuri išdrįso stoti į kovą priešais patį Taki Sando. O dar ir į žvėrį pasidarė panaši. Beveik sulaikę kvapą žmonės stebėjo kovą ir laukė tolimesnių veiksmų.

Tuo tarpu Taki artėjant Kleira tokiu pat greičiu šiek tiek pasitraukė atgal saugumo dėlei. Mosteldama riešais ji staigiu judesiu išsiaugino milžiniškus nagus. Tai buvo vienintelis jos ginklas, tačiau puikiai jai tiko. Nagais atremti Taki ašmenį buvo kvaila, todėl jam prisiartinus ji susikoncentravo į ašmens išvengimą, tačiau besisukdama taip pat siekė grybžtelti Taki odos. Mergina nė nepajuto kaip ant jos skruosto atsirado nedidelis įrėžimas ir iš jo ėmė lėtai begti kraujas. Jos dėmesį nukreipė vyro ranka sugavusi apsiausto kampą. Staigiu kitos rankos mostu ji nukirto seną apirusią medžiagą atsiskirdama save nuo priešininko.

Ji žiūrėjo, kaip jis tolsta su kiek besiplečiančiomis akimis. Nusekė žvilgsnio jo ranką, keliaujančią už nugaros. Atspėjo ketinimą iš ten pasiimti ginklą, lygiai tai pat kaip ji... ir vis tiek buvo nustebusi, kai jis liepė jai pulti. Šitas šaltas, akmeninės minos ir tragiškos šukuosenos karys buvo draugiškiausias žmogus, kokį ji sutiko visoje nelemtoje zonoje. Apart akimirkų, kada jis akivaizdžiai ketino ją prismaugti, kaip kad dabar...
Ji sunkiai atsiduso ir nuleido akis. Jo Maiklas Taisonas negąsdina. Nesimetriški veido bruožai, kokie būtų netekus ausies – taipogi.
Kai Eipril pajuto jį sujudant, akys iš karto budrios, šovė į aukštyn. Ji išvydo saulėje sublizgėjusį ledinį durklą ir staiga viskas pasidarė be galo, be galo tylu... Sekundę ji dvejojo, nesuprasdama, kaip taip lėtai skrendantis daiktas gali iš viso laikytis ore – tai prieštaravo fizikos dėsniui.
Ir tik tada susivokė – galia grįžo. Girdėdama tik savo kvėpavimą ir matydama viską gaudžiančioje sulėtintoje realybėje, ji spėjo šyptelėti. Viena yra gydyti žmones – dedi pirštus, susiurbi skausmą ir paleidi eiti. Visai kas kita – toji antroji galia, kuriai tikslaus pavadinimo ji dar nebuvo sukūrusi. Eipril nuoširdžiai manė, kad bus ją praradusi. Kai vos nežuvo smuklėje nuo žaliaakio žudiko, arba kai prieš savaitę tik per plauką pabėgo nuo laukinio šerno, ji manė nebeturinti sugebėjimo matyti viską taip skaidriai ir taip aiškiai.
Ji vos nuleido petį žemyn, kas būtų padėję išvengti ledinio durklo. Tačiau tada mintyse šmėstelėjo, kad tas durklas nuskries tolyn ir pataikys kokiam žiūrovui į akį. Traukdama saviškį peiliuką lauk, ji persisuko ir kirto per ledą, kai šis kaip tik skriejo virš merginos peties. Ore pasklido šimtai mažyčių kristaliukų, kurie dar nebuvo nukritę žemyn, kai ji jau stovėjo tiesiai, peiliukas atkištas Tategami link.
Realybė aplinkui grįžo į savo vėžias, garsai vėl pripildė ausis, žmonės vėl judėjo normaliu greičiu. Ji galėjo matyti, kad jis pasiruošęs, bet ji buvo pasiruošusi taip pat. Žudikiškas žvilgsnis jos akyse trumpam persimainė į linksmą ir Eipril pliurptelėjo susijuokdama: „How cool was that??“.
Kitą akimirką, ji vėl buvo susikaupus, šoktelėjo į priekį, ranka prisidengdama gynybai, peilis tarp pirštų, švystelėdama taip, kad kliudytų per jo rankas, jei jis jų nepatrauks. Jei patrauks, jos alkūnė buvo paruošta kirčiui į šaltojo pilvą... jei pasiseks – į saulės tašką ir Tategami padus... tai buvo geriausia, ką ji galėjo sugalvoti. Ji neketino dabar imti ir pasmeigti jį, o kita, ankščiau apgalvota versija – netiko (bananų žievių aplinkui nesimatė).

Visai tai ką pamatė Tategami buvo tiesiog nuostabu. Jos manevringas judesys, bei apgalvota aplinkinių rizika, jam pasirodė kaip sumanau kario ėjimas. Po to sekė veiksmai kokių jis ir tikėjosi. Pagaliau prašymas jį pulti, pagaliau buvo išpildytas. Aplinkiniai minioje taipogi negalėjo patikėti, kaip kaip toks gležnas kūnelis taip manevringai išsiplaikstė į visas puses. Tačiau tai kad ji buvo išprovokuota pulti taribietį, kai kuriems tai atrodė absurdiška. Tačiau viskas kas vyko po to dar labiau nustebino aplinkinius, bei tikriausiai pačią Eipril. Tategami net nesistengė išvengti jos smūgio, anaiptol jis tik smarkiai ir staigiai pašoko 0359 pusėn. Dabar jų įmantri stovėjimo poza atrodo lyg tai koks nors purvinų šokių judesys. Šaltasis prišokęs neleido jai laiku patraukti peilio. Jis buvo jam įstrigęs kažkur į pašonę, su viena savo ranka jis laikė Eipril alkūnę iškeltą į viršų, o su savo kita ranka jis ją buvo apkabinęs per juosmenį. Šaltajam visiškai nerūpėjo dabartinis sužalojimas. O ir žmonių keistą reakciją sutrikdė faktas, jog ši mergina sužeidė tarybietį. Tai buvo matyti iš to, kai po kelių sekundžių ėmė lašėti kraujas iš jo žaizdos.

Taip šiek tiek pasilenkęs arčiau jos, nepaleisdamas jis ėmė jai šnabždėti į ausį. "Tu tikriausiai didžiuojasi jog gali padėti žmonės savo galiomis... Bet ar kada susimastei jog kažkada gali tekti kitus ir sužaloti, ar net atimti gyvybę." Tai pasakęs Tategami atleido jos alkūnę, patraukė ranką nuo juosmens, ir suėmęs už rankos kurioje buvo peiliukas, jis palengva ištraukė jį iš savo kūno. Baigęs visus veiksmus, jis šiek tiek atsitraukė ir stebėjo Eipril reakciją, bei laukė kokios nors tai atsakymo. Taipogi jis apsidairė nužvelgdamas nustebusiais minios akis. Kiek pasižvalgęs aplinkui šaltasis išgirdo, kaip kaip kažkoks tai garsus sambrūzdis vykstą prie Taki. Tačiau jis dar kol kas neketino kištis, ar net pasižiūrėti, ką jo kolega sumastė. Taigi jis liko stovėti ir laukti Eipril atsako.

Miesto centras tapo lyg aktrakcijonų parku - visi "vaikai" rateliais susibūrė tose vietose, kur jiems yra įdomiausia. Al buvo vienas iš šių didžiausių dėmesio centrų, nors ir tokiu nenorėjo būti, tiesiog jo smalsumas ir išdidumas užvaldė jo smegenis. Būtent dėl savo išdidumo jis ir neėmė tarybos narės įsmeigtą "plieną", anaiptol - jis jį ištraukė ir sviedė tarybos narės link, tardamas "Nereikia man tavo išmaldos." Jam labai nepatiko tarybos narės pasipūtimas, nors ir jis pats buvo iš dalies toks pat, bet jis moterų atakuoti vis dar nedrįsta, nors ir viena iš jo priešų bus moteris. Jis tikėjosi jog kažkuris vyras norėdamas laimėti greitai pašalins šią silpnosios lyties atstovę, bet po tarybos narės žodžių buvo aišku, jog daugelis, o gal net visi atakuos jį.

Dabar jis ginklo neturėjo. Jis žinojo kad ginklas yra geriau nei jo sugebėjimai, bet šį kartą teks pasikliauti tik pastaraisiais. Dėl to jam reikėjo kažką daryti ir nedelsiant. Al pradėjo apžiūrinėti priešus, ieškodamas kokių randų ar šiaip sužeidimų, bet ilgai to nedarė, nes pirmas jam pasitaikęs priešas buvo visiškas raumenų kalnas. Jam tai neatrodė kaip didelis įbauginimas, nes šio priešo sudėjimas buvo kaip pasaulyje stipriausio žmogaus, o ne kaip gero kovotojo, dėl to jis greitai pašokęs atsispyrė nuo kelmo ir atstatęs kairiają alkūnę į priekį skriejo link priešo. Priešas nespėjo net sureguoti, kai Al alkūnė gana stipriai įsispraudė jam į paširdžius, o ką jau kalbeti apie dar dešimtį tikslių smūgių į tuos pačius paširdžius, bei dar dešimt spyrių į priklaupusio priešo galvą.

Al tikėjo, jog jau vieno priešo atsikratė, todėl norėdamas paerzinti Melanią, jis atsisuko į ją ir šypsodamasis iškėlė nykštį į viršų. Tada greitai atsisuko į priešus, nenorėdamas ir vėl pražiobsoti kokio kirčio ir atšoko atgal iki savojo kelmo, kad juos skirtų atstumas ir kad per tą laiką kol jie kažką darys, jis spėtų pamąstyti.

Taki bandė nestabdyti inercijos ir šokti ant merginos, jam tereikėjo sustabdyti jos judėjimą, kad laimėtų šią kovą. Tačiau jis dar laimėti nenorėjo. Jis apsidžiaugė, kai pagavo merginą, kad net nepajautė kaip nagai perėjo jo kūną. Tačiau mergina paaukoja savo mada, dėl gyvybės. Taki neketino čia sustoti. Pirmiausia jis ištraukė ašmenis ties naujas žaizdas bei dar kelis ašmenis ant dešiniosios rankos. Nenorėdamas leisti merginai reaguoti, jis besisukdamas pritūpė ir iškišo koją. Idėja buvo kirsti per kojas iš šono, tačiau jis turėjo gan didelę inerciją. Po suktuko jis atsispyrė nuo žemės ir nusileido ant rankų. Greit apsivertęs, jis pradėjo stabdyti savo slydimą rankomis ir kojomis. Pačiuožęs apie du metrus jis atsistojo ir, iškėlęs ranką, nulaižė kraują iš naujų žaizdų.

Melania tuo tarpu, tiesiog žiūrėjo, kaip klostėsi kova. Vienas vaikinas iškart užpuolė merginą. Kiti du tuo tarpu užsipuolė Al. Kol šis puolė vieną vargšelį, jie jį apsuko ir net neleido jam pabaigti serijos smūgių. Po antro smūgio į krutinę, Kalavijas buvo jau nutaikytas iš šono į Al petį. Šis kardas buvo didelis. Kitas tuo tarpu laukė, kol Al atšoks atgal arba į šoną. Su peiliukais apsiginklavęs vaikinas buvo panašus į gretą velniukštį, nes jo šypsena buvo vos ne iki ausų. Matėsi priešininkai ne durni, nes žino, jog ginklo nenublokuosi rankomis, ypač tokio kalavijo ir raumenų kalno rankose.