Žaidimas su likimu

Visiems buvo įprasta matyti tuščią miestą, bet ne šiandien. Tarybos rūmai buvo apsupti. Gal tai sukilimas? Tarybos narių nesimatė. Didžioji dalis tarybos buvo savo komandų namuose. Kiti šiaip bastėsi, bet Taki stovėjo prieš visus žmonės. Jis jautė savo galią ir į visus žiūrėjo, kaip į vabalus. Jų gyvybė, rankos mosto atstumu. Maniakas išdidžiai stovėjo prieš žmonės, kaip karžygys. Visi tuo tarpu laukė ir žiūrėjo į jį. Akys buvo liūdnos ir išvargusios, tai negali būti sukilimas. Vienas Taki visus išžudytų. Tai tik dar vienas tarybos išmislas. Taki buvo pasiruošęs kalbėti:

"Visi jūs susirinkote čia pamatyti, kaip lengva valdyti žmonės. Norint žmones padaryti laimingus, mes leidome kelioms damoms sureguliuoti jūsų atsargas. Bet kadangi mes norime pamatyti efektus greitai vadovausimės tokiomis taisyklėmis. Už du pamaitintus žmonės, trečias mirs. Pagal tikrovę, jis tiesiog badu mirtu. Bet mes jiems neleisime kankintis, aš pats pasirūpinsiu jų beskausme mirtimi. Aišku pirmenybę teiksime savanoriams, bet toliau rinksime atsarginę tvarka. Dabar teliko sulaukti mūsų valdytojų. Jeigu kartais jos nepasirodytų, mums teks suprasti, kad maitinti jos neketina, ir maisto mes neduosime. Taigi pažiūrime į vaisius, miestas be tarybos!"

Taki gražiai pasakė kalba, net pats nusišypsojo. Šis žaidimas buvo įdomus. Tuo labiau tarybos narių nebuvo, o jeigu kažkas ir atsirastų, nutraukti negalėtų, nes taryba vadovaujasi daugumos taisyklę. Taki jau tikėjosi savo kolegos, nes komandos pradžia nebuvo labai sėkminga. Tačiau Taki negalėjo nusileisti. Taryba jam patiko, nors jinai ir darė per geras sąlygas kitarūšiams. O čia paėmė ir sukritikavo, kad ji yra per žiauri. Taki rodė savo žiaurumą. Miestui eilinį kartą nepasisekė.

Tategami ją atvedė į Tarybos rūmus, bet būrių būriai žmonių juos išskyrė ir greitai Eipril apsidairė susivokusi, kad yra viena tarp nepažįstamų. Ji pašoko į orą, bandydama atrasti violetinius plaukus, bet tuojau pat krito ant užpakalio, kai kažkas iš šono ją stumtelėjo. Ne todėl, kad stumtelėjimas būtų buvęs labai stiprus, bet todėl, kad to žmogaus petys brūkštelėjo jai per sprandą ir kontaktas sekundei atėmė pusiausvyrą.

Eipril atsistojo grakščiai, naudodama savo galias ir pati to nejausdama. Susidomėjusi šurmulio centru, ji ėmė skintis kelią į priekį, bet kraipydama pečius, pasilenkdama, išsilenkdama, atsitraukdama tik per plauką nuo kiekvieno fizinio kontakto. "Wooup",- ištarė, išsilenkdama atgalios, kai kažkas mostelėjo ranka prieš nosį.

Tarsi plunksna, atsitraukianti nuo paviršiaus oro gūsio, judėdama nesąmoningai numatydama kiekvieną žingsnį. Taikliai lyg strėlė, kol neatsidūrė kelios eilės nuo Taki.

O kur Tategami? Ji vėl apsidairė susirūpinusi, kol Taki kalba neatkreipė dėmesio. Mergina pasislėpė kažkokio dičkio šešėlį, ir stebėjo slapčiomis, tačiau skardus ir aiškus tarybiečio balsas ją pasiekė tarsi jis rymotų šalia.

Jo žodžiai sukėlė staigų šurmulį. Žmonės nieko nedarė prieš Tarybietį, tačiau balsai pakilo, murmesio banga perėjo minią, kai visi pradėjo dairytis vieni į kitus.

Eipril stovi nuoširdižiai pasipiktinusi, išpūstomis akimis. Pasirūpinsiu jų beskausme mirtimi? "Koks angelas",- išreiškia savo sarkastišką nuomonę, kuri pranyksta kitų skundų jūroje.

Prie pat miško ribos šalia didelio medžio jungiančio miško pradžią ir kelią į miestelio ribas pasirodė šešėlis. Tai buvo gan jaunos merginos šešėlis išsiskiriantis žaliomis, ryškiai šviečiančiomis akimis, kurios baimingu žvilgsniu žvelgė į toliau besimatantį miestėlį kaip į kokį beveik pasiektą tikslą. Mergina stovėjo viena raka pasirėmusi į medį, jos burna buvo praverta ir godžiai traukė orą, kurio atrodo taip baisiai trūko. Jos kūnas buvo išpiltas šalto prakaito, buvo aiškiai matyti, jog ji ilgai bėgo, kol sugebėjo šitaip pridusti. Jos kojos šiek tiek drebėjo. Laisvaja ranka mergina laikėsi už apiplyšusio gobtuvo po juo slėpdama savo drabužius, kad niekas nepamatytų, kad niekas nesužinotų.. Mergina žiūrėjo į tolį ir nors atrodė, kad ji žiūrėtų į tolėliau beprasidedantį miestą, iš tikro ji žvelgė į įvykius iš prisiminimų. Tai buvo kraupiausias mėnesis jos visoje gyvenimo istorijoje ir ji nieku gyvu neleido sau pripažinti, kad yra dėl ko nors kalta.

Merginos akyse matėsi kraujas, daug kraujo trykštančio iš pasigautų 'pietų'. Tie 'pietūs' buvo ne kas kitas, bet sumedžiotas toks pat eksperimentas, kaip ir ji pati. Vienintelis skirtumas buvęs tarp jų - tai, kad ji turėjo pakankamai proto suprasti, ką daro, o sužverėjęs eksperimentas ne.

Kleira buvo ištremta į 13 zoną dėl to, kad pradėjo elgtis nevaldomai. Nuo šoko patirto dėl visko, kas atsitiko ji prarado sveiką protą. Taip atsirado jos antroji asmenybė, kuri dėl šio šoko ėmė elgtis kaip tikras gyvulys ir pradėjo naikinti viską, kas pasitaikė jos kelyje, o kas baisiausia, iš jos sklido klaikus maniakiškas juokas. Miestelio žmonėms ilgai spręsti nereikėjo ir mergina buvo priskirta prie 4 rūšies – eksperimentų praradusių sveiką protą, kurie buvo laikomi žvėrimis. Logiška, jog žvėris turėtų gyventi su kitais žvėrimis, tad Kleira buvo ištremta į mišką kovoti dėl išgyvenimo prieš kitus pamišusius eksperimentus.
Kad išgyventų taip ilgai jai reikėjo prisitaikyti prie aplinkos bei kažkuo maitintis. Jai suteikti instinktai bei gyvuliškas elgesys tik padėjo buvusioje situacijoje. Diena po dienos mergina turėjo pasirinkti: medžioti kitus arba būti sumedžiota. Per visą tą laiką ji išmoko daug apie pragyvenimą neturint nieko. Kol vieną dieną vidury yprastinės rutinos kažkas lyg spraktelėjo merginos galvoje ir staiga ji atgavo protą. Tai buvo asmenybės pasikeitimas. Merginos originalioji asmenybė laimėjo kovą prieš eksperimento įdiegtąją ir perėmė kūno valdymą. Vos mergina ėmė suprasti, ką ji daro, ji tuo labai pasigailėjo. Kleira pamatė save besimaitinančią kitu eksperimentu, kuris kažkada buvo žmogus, kaip ir ji pati. Burnoje jautėsi žalios mėsos skonis, jos visas kūnas buvo apdrėbtas ne savu krauju, o jos kairioji ranka vis dar laikė grobio kūną ir atrodo buvo pasiruošusi išplėšti dar vieną dalį mėsos.
Nuo to laiko mergina ėmė mąstyti, kad jai reikia kuo greičiau sprukti atgal į miestą, nes miške šitaip ji gyventi nebegalėjo.

Dabar mergina, kiek galėdama apsipraususi, bet vis dar apsisiautusi gobtuvu, slėpdama savo kruvinus drabužius, stovėjo prie medžio ir žvelgė į miestą. Ji pagaliau pasiekė miško galą.

Sukaupusi drąsą mergina pagaliau žengė miesto link. Šiuo metu miestas atrodė it būtų apleistas mat didžioji dalis miestelėnų buvo prie tarybos rūmų, tad niekas ir nepamatė iš miško išeinančios merginos.
Pirmiausia ji atsidūrė miesto lūšnynuose. Besidairydama ji atsargiai ėjo tolyn. Mergina nenorėjo papulti į kokią bėdą, tad kol kas vengė susitikimo su bet kokiu miestelėnu, bent iki kol ji pasieks miesto centrą. Taip ji ir šmirinėjo retkarčiais besislapstydama nuo tų kelių žmonių pasilikusių savo namuose ar vaikštinėjančių apmirusiomis miesto gatvėmis.
Mieste orientuotis buvo palyginus lengva. Mėnesį praleidusi miške, kuriame bet kokia orientacija dingsta ir turi gerą laiką klaidžioti, kad netyčia pasiektum išėjimą, kitose vietose gaudytis atrodė pernelyg paprasta. Netrukus mergina pasiekė ir turtingesnes miesto dalis, kur jos jautri klausa pagavo gan didelės minios šurmulį. Kleira turėjo atsakyti į rimtą klausimą savo galvoje, ar verta eiti ir išsiaiškinti, kas ten vyksta, ar tiesiog pasilikti čia ir apžiūrėti teritoriją. Smalsumas laimėjo. Mergina patraukė tarybos rūmų link, kur pagaliau išvydo didžiąją dalį miestelėnų. Kažkodėl nuo susirinkusių žmonių sklido stipri neigiama energija. Tiesa pasakius, nuo pačių tarybos rūmų buvo galima pajausti neigiamą energiją, bet išsigandusių, piktų ir desperatiškų čia susirinkusių žmonių minų jausmas tik labiau sustiprėjo. Kleira nenorėjo į save atkreipti dėmesio, tad tyliai stovėjo paskutinėje eilėje ir klausėsi, ką kiti kalba, kad susigaudytų, kas čia vyksta.

Žengęs žingsnius link tarybos rūmų Tategami jautėsi ramiai, nes už jo ėjo tam tikra prasme jam svarbus žmogus. Aplinka buvo rami, gan per daug rami kaip tokią dieną, bet vos priartėjus prie tarybos rūmų pasigirdo šurmulys, ir daugybę žmonių balsų. Iš pat pradžių žmonės pasirodė suglumę, ir šaltajam pasidarė įdomu, kas gi tiek dėmesio pritraukė prie tarybos rūmų. Beeinant pro žmones jis, visai užsimiršo ir nepajuto kaip netikėtai pradingo kartu su juo ėjęs testo numeris 0359. Ir kai tik pajuto jog jos šalia nebėra jis ėmė žvalgytis tačiau tai jau buvo tas pats kas ieškoti adatos šieno kupetoj. Vos tik šaltajam pradėjus dairytis, žmonės kaip mat pastebėjo tarybos emblemą ant jo nugaros, tai sukėlė dar didesni šurmulį ir žmonės traukdamiesi nuo Tategami padarė ratą, taip jam užstodami vaizdą.

Praėjus dar kelioms minutėms žmonių reakcija dar labiau paaštrėjo, pasirodo visią šia košę užvirė ne kas kitas, o jo kolega Taki. Išgirdęs kaip jis drąsiai kalba visos tarybos vardu Tategami nusprendė įsikišti. Piktas žvilgsnis padėjo skintis kelią link tos vietos kur stovėjo kolega. Vos tik jį išvydęs jis prišoko ir tiesiog paklausė "Čia kaip suprast pradėjai kalbėt už visus, ar tiesiog į save pradėjai kreiptis trečiuoju asmeniu?" tai pasakęs šaltasis nei juokėsi, nei rodo kokį tai nors pyktį, kol kas jis buvo ramus ir santūrus, nes žinojo kad kaip ir visalaik Taki užgimusios kalbos yra girdimos ir patiems tarybiečiams pirmą kartą. Nors dėl šio dalyko šaltasis jau buvo girdėjęs, tačiau netikėjo kad jis su ta dauguma jau būtų spėjęs pakalbėti, o jeigu ir būtų niekas tokio leidimo nebūtų davęs tikrai. Taigi jis tiesiog ramiai stovėjo ir laukė kol jo kolega kažką pratęs.

Taki tiesiog šypsojosi ir laukė. Laukė merginų ar kitų konfliktų. Jam tiko bet kas, nors viduje tikėjosi išvysti apgailestaujančių merginų veidus. Laukė ir sulaukė. Tiesi linija skynėsi pro žmonės. Jo kolega prišoko prie jo ir išrėžė sakinį, kuris abejojo Taki galia, bent jau politinę. Taki kiek sustingo, prieš tokį kiekį žmonių, jo kolega žeminą jį. Tačiau po sekundės Taki atgavo pusiausvyrą ir ramiai atsakė: "Kiekvienas pirmarūšis atstovauja tarybai, mūsų veiksmai ir žodžiai yra tarybos žodžiai." Taki nusišypsojo Tategami, nors šypsena buvo kiek piktdžiugiška. "Atvedei mūsų dienos valdovę?" Dabar Taki jau grynai lipo ant žaizdos. Nors maniakas buvo santūrus, tai tik buvo išorinė, žmonėms skirta. Paprastai jam nebūtų svarbu, bet dabar jis jaučiasi kaip šou vedėjas, tai palaiko šiokią tokią tvarką.

Kelis žingsnius dėjęs, Taki prisiartino prie šaltojo ir tiesiai šviesiai, bet tyliai užklausė: "Nuo kada šaltasis taip rūpinasi silpnaisiais. Dar prieš kelias dienas sustingdei žmogų lede ir nejautei jokios graužaties. Susilpnėjai...." Taki rodė nusivilimno ženklus veide. Šaltojo reputacija kėlė šiokią tokią laimę maniakui, bet realybė daug kartesnė. Taki grįžo keliais žingsniais ir nužvelgė auditoriją. Iš Tategami nesitikėjo pagalbos randant merginos, todėl tarė tokius žodžius: "Kas atras teisingas merginas, gaus pietūs ir nebus traktuojami kaip kandidatai mirčiai!" Taki sušaukė ir laukė, tegul medžioklė prasideda.

Eipril bando matyti, kas per sudrumstis tarp tarybiečių, stiebdamasi ant pirštų galų, pastebėdama Tategami ir Taki kalbantis apie kažką. Susidairo, kaip daro dauguma žmonių, pastebėdama baimę ir nerimo daugelio akyse. Ir lašelis vilties, kad ką tik iššauktas įsakas bus taip greitai ir atšauktas. Bet kur tau, Taki atsisuka, šį kartą dėdamas kryžių savo žodžiais jau konkrečiai ant Eipril ir Chinowos pečių. O, puiku, ji jau buvo ėmusi susirūpinti, kad ištisas kelias valandas niekas niekam negrasina,- daugiau sarkazmo mintyse. Kodėl jis negali susirasti kito hobio, nei masinės žudynės...? Keramika skamba linksmai. Saugiai. Kūrybiškai. Bet neeee, Taki dienotvarkė tiesiog turi įtraukti vieną kitą genocidą.

Bet ji negalėjo išgirsti gerai. Tai negali vykti, po velnių. Šitokie dalykai... jie neturėtų vykti. Jei jie vyktų, vyktų miške, tarp ketvirtarūšių. Ar tikrai ji mokės kainą už tai, kad pasakė savo nuomonę, visą likusį gyvenimą? Ir kiek to gyvenimo belikę, jei minia suuos.

Ir mintis toji nusiunčia šalčio bangas nuo jos pečių, iki pat kulnų, prikaustydama vietoje. Žmonės aplinkui ėmė atgyti, kažkur tolėliau suklykė moteris, kurią praradęs vyras ėmė tįsti į priekį, tikėdamasis, kad tai viena ieškomųjų. Pasiūlymas apie gyvybės garantiją ir maistą pavertė visus į žvėris per sekundes.

Tos moters klyksmas priverčia Eipril krūptelėti. Jos drebantys lediniai pirštai susigniaužia į kumščius. Daugiau žmonių puolė tą pačią moterį, manydami, kad ją pačiupęs vyras yra garantuotas, jog turi būtent tai, ko Taki ieško. Griebdami už rankų už kojų, plaukų, kol nepasigirdo su niekuo nesumaišomas kaulų išsineriančių iš sąnarių garsas.

Tas garsas tarsi atrišo minią į dar didesnį chaosą. Moterys ėmė klykti, visi ėmė stumdytis ir bėgti, kas pargriuvęs tuojau pat buvo sutryptas kitų. Eipril akys atsiplėšia nuo negyvos moters Tarybiečių link, bet ji nebemato jų per visus tuos žmones, nešančius savo aukas. Tai ko gero buvo žiauriausias dalykas, kokį Taki galėjo pasiūlyti, ir jis suveikė kaip burtas.

Ji įtraukia gurkšnį oro, ko negalėjo padaryti iki šiol, kai plaučiai ima skaudžiai atsiliepti bedūstant. Ir tada kažkieno didžiulė ranka sučiumpa už riešo, kas pašiaušia plaukelius ant Eipril sprando. Ji staigiai suko savo ranką, išsukdama ją sučiupusio vyriškio, ir šis sukriokia iš skausmo, bet nepaleidžia. Vyro letena sugriebia už liemens ir pakelia į orą, antroji užspaudžia gerklę, užgniauždama klyksmą, kurį ji buvo paruošus. Eipril spurda ir spardosi, panikuodama, bet ji nepakankamai stipri. Negalėdama kvėpuoti, ji leidžia dantis į užpuoliko riešą ir tai pagaliau suveikia. Tą pačią sekundę, kai pajuto kraujo skonį, numesta skrenda į žemę.
Užpuolikas niekur nedingo, dar labiau supykęs. Vos tik ji spėjo sumirksėti, gavo iš kojos į pilvą, kad net akyse užtemo su žvaigždutėm. Lengvas kūnas apsiverčia du kart skrendant tolyn. Ji atsiverčia ant nugaros ir įsikibdama delnais į žemę, bando ropoti tolyn. Galų gale, atgavusi regėjimą, kuris, tiesa, dar kiek plaukė, joje įsijungia išgyvenimo galia.

Garsai nutyla, tik nuosavas alsavimas atsiliepia ausyse. Užpuolikas juda link jos lyg sulėtintai, rymodamas viršum, kaip įerzintas milžinas.. Atsirėmusi alkūnėmis į žemę, pasikeldama šiek tiek, ji greitomis pakiša ir pasuka šonu kairę pėdą už užpuoliko dešinio kulno.. Savo dešinę koją ji siunčia spyriu į vyriškio kelį, naudodama visas turimas jėgas. Šis virsta atgal, užkliuvęs už jos pėdos ir praradęs pusiausvyrą. Triukas nereikalaujantis jėgų, išmoktas savigynos pamokose dar sename gyvenime, pasitarnavo šimtąjį sykį.

Prieš šio masyviai figūrai dunkstelint į dulkėtą žemę, Eipril jau buvo ant kojų ir jau skuodė... bet kur. Paprastai sekti krauju išteptą kelią yra blogas, blogas ženklas. Keičia kryptį.

Alm dar neseniai tik buvo ištremtas į 13-ąją zoną, todėl nežinojo kas buvo čia viską nusiaubęs - ir iš viso net nežinojo ar šis miestelis kažkada atrodė geriau. Bet tų kelių gyvenimo akimirkų šiame pasaulyje jam užteko, kad suprastų, jog čia valdymo sistema visiškai skiriasi nei jo šalyje - Britanijoje.
Norėdamas dar labiau apsiprasti, jis vaikščiojo miestelio pakraščiais, kaip visada spragsėdamas pirštais, kas, rodos, kitiems miestelėnams nelabai patiko, bet Alm į juos nekreipė dėmesio - jis tiesiog ramiu, gana linksmu žvilgsniu siekė kuo daugiau nužvelgti, kuo daugiau sužinoti. Jo ramus ir tyras, linksmas žvilgsnis išsiskyrė iš to likusių keletos žmonių, kiek nutolsių nuo centro. O kodėl jo žvilgsnis turėtų būti liūdnas? Jam čia gyvenimas gal net lengvesnis ir geresnis nei kad buvo Didžiojoje Britanijoje.
Taip jam bevaikščiojant, iš viso beveik neliko žmonių prie jo - kažkodėl visi nudūmė link centro ir Alm, nenorėdamas likti vienas ir norėdamas sužinoti kas per veiksmai ten vyksta ar dar tik vyks, traukė link minios. Gana sparčiu žingsniu ten greitai nužingsniavęs, jis sustojo minios gale, nes tokiam aukštam ir gana atletiškam vaikinui nesistumdant sunku būtų atsirasti priekyje, bet šioje vietoje jam padėjo jo įgyta galia. Žinodamas kad iliuziniu jis ilgai būti nesugebės, jis paėjėjęs keliasdešimt metrų atgal, įsibėbėjo ir tik prieš pat pirmąjį gale stovintį žmogų, savo kūną pavertė iliuziniu ir pradėjo skrieti kiaurai minią. Kaiptik atsidūrus priekyje, už gal tik pusės sekundės jo kūnas vėl pavirto normaliu. Jis iš ganėtinai arti pradėjo žiūrėti ir klausytis tarybos nario, jau žinodamas kad tokie egzistuoja ir kad jų reikia klausyti.
Po tarybos nario kalbos, minioje kylo didžiulis šurmulys iš pasipiktinimo, kuris po truputi vis labiau ir labiau pyktino Alm, todėl jis neapsikėntęs išrėkė "Kas jums kvailiai yra? Jūs geriau visi badausit nei su kelių aukų pagalba patenkinamai gyvensit? Visus jus šurmuliuojančius reikėtų paaukoti." Alm jau teko pasiaukoti dėl kitų gerovės ir gal net būtų buvęs savanoriu, kad tik apsaugotų kažką kitą, bet šurmuliuojantys bailiai jį ypač sunervino, todėl jis to atsisakė. Jis visą laiką palaikė tarybos narį, iki tol kol šis paskelbė tą "atrakciją" su moterimis. Jis suprato, kad be moterų šiame pasaulyje nebus įmanoma pratęsti gyvybės, todėl kiek įmanoma skubėjo ginti jų. Pirmiausia jis sustojo prie vienos moters, prie kurios dar nebuvo nei vieno vyro, todėl ši turėjo didelių šansų išgyventi. Moteris jį pamačiusi pradėjo istėriškai klykti, bet Alm švelniu tonu jau ištarė "Nobijok - netoks" ir kaiptik tuo metu jis iš nugaros gavo gana stiprų smūgį į veido stritį, kuris beveik jį perbloškė, bet Alm liepdamas moteriai bėgti rodoma linkme, paleido stiprių smūgų seriją užpuolikui į pilvą ir nudėdamas jį paleido spyrį į galvą. Po to jis apsidairė ieškodamas kitos bejėgės ir pakankamai toli nuo savęs pamatė stambų vyriškį mušantį, merginą, bet kol Alm atsirado prie jo, mergina jau pabėgo. Visgi vyriškiui atsistojus, Alm su juo pradėjo kovą. Šis buvo beabejo stipresnis už jį, bet neaišku ar greitesnis. Jiedu pradėjo bėgti vienas į kitą ir prie pat priešo Alm pavertė savo kūną iliuziniu ir kiaurai perskriejo šio stambų kūną. Po to jis atvertė savo kūną i normalų ir besisukdamas 180 laipsnių kampu, paleido spyrį į žandą. Matosi stambiojo žandikaulis lūžo, bet visgi nuo šio smūgio jis tik susvirduliavio, todėl Alm paleido dar penkis spyrius į tą pačią vietą, tam kad užtikrintų jo mirtį.
Po šio mirties jis pamatė, kad prie tos pačios bėgančios merginos artėja kažkoks lieso sudėjimo ir matosi negreitas berniūkštis. Alm, aišku pribėgo jam iš nugaros ir bijodamas, kad šis turi kokią labai galingą jėgą, jis iš pasalų alkūnę trenkė šiam į kaklą, jį sulaužydamas. Galiausiai apsidairant jis pamatė, kad nieko nepakeis ir bent jau pralinksmėjo galvodamas "Bent jau trimis tarybos nario nužudytomis aukomis bus mažiau" ir toliau vaikščiodamas spragsėjo pirštais ir laikė kažko naujo.

Kleira stovėjo pačiame minios gale, tačiau savo jautrios klausos dėka ji sugebėjo girdėti Tarybos nario kalbą kartu su visos pasipiktinusios minios keliamais garsais ir pašnekesiais. Tai kiek kėlė sumaištį jos pačios galvoje, nes ji girdėjo per daug žmonių kalbančių vienu metu, tačiau susikaupusi bandė susikoncentruoti ties tarybos nario kalba. Merginai nelabai pavyko matyti tarybos narį, nes jį užstojo daugybė už ją aukštesnių personų, tad ji kelis kartus pašoko į viršų tam, kad sugebėtų bent trumpam žvilgtelėti, kas kalba. Kaip tik tuo metu jos akį patraukė pro minią besispraudžiantis kitas ryškus asmuo, bet šį kartą pati minia pradėjo skirtis jam einant. Kleira suprato, jog tai turėjo būti kažkoks svarbus asmuo. Jam nuėjus iki pat kalbą bedėstančio tarybos nario, buvo aišku, kad jie pažįstami. Mergina kažkiek sugebėjo girdėti ir jų privačią kalbą, kadangi jie nesišnibždėjo, o kalbėjo tiesiog kiek tyliau, nei besikreipiant į minią. Pasidarė aišku, kad jie miestui darė tą pačią įtaką, tačiau turėjo priešišką nuomonę dėl šio susirinkimo. Mergina toliau stebėjo spektaklį. Ji bandė klausytis, kad suprastų, kas čia vyksta, nes matyti dviejų pačiame priekyje stovinčių personų per krūvą aukštesnių žmonių ji negalėjo.

Po Taki paskutinių žodžių Kleira kiek suglumo. Kodėl buvo taikomasi būtent į moteris? Jie kažko ieško? Tam tikros moters? Taip Kleirai bemąstant minia puolė vieną pasirinktą moteriškos lyties atstovę, lyg norėdami ją pakišti tarybos nariui, kad išsigelbėtų patys. Taip, tai buvo žmogaus instinktas bet kokia kaina išgyventi, net jeigu reiktų paaukoti ką nors kitą. Šitą ji puikiai suprato. Matant vyrus puolančius ir tiesiog plėšydamus moterį į gabalus, Kleira abiejomis rankomis susiėmė už galvos. Prieš akis pasirodė kraupūs prisiminimai iš jos pačios bandymo išgyventi, kai ši privalėjo medžioti kitus, maitintis kitu žmogumi, ar tuo, kas buvo kažkada vadinamas žmogumi. Merginą išpylė šaltas prakaitas. Ji to daugiau nenorėjo matyti. Bet kokie panašūs veiksmai jai kėlė baimę. Žmonės elgiasi kaip gyvūliai, jie plėšo, drąsko ir maitinasi savos rasės atstovais nė nedvejodami. Taip, išgyventi visi nori, tačiau galiausiai išlieka tik stipriausieji. Nors ir suprasdama tai, mergina nenorėjo to pripažinti, ji griežtai atsisakė tai pripažinti.

Staiga minia ėmė taikytis į kitas moteris. Desperatiški vyrų žvilgsniai dairėsi vieni į kitus ieškodami dar vienos aukos. Kelios moteriškės bandė tartis su vyrais ir atrodė ieškojo kaip pakišti kitą moterį, kad jų grupelė išliktų. Štai dar vienas vaikinas bandė ginti merginas, bet tuo tik sukėlė dar didesnį minios įniršį ir greitai viskas patapo muštynėmis. Ne, tai nebuvo paprastos muštynės, tai buvo panašiau į skerdynes. Mergina matė, kaip alkani vilkai puolė vienas kitą, giliai leido dantis į kaimyno kailį ir negailestingai plėšė mėsą iš šalimais esamų kūnų.

Kleira pradėjo drebėti. Kadangi ji stovėjo pačiame minios gale ir buvo pasislėpusi savo gobtuvu nuo galvos iki kojų, jos dar nebuvo atpažinę kaip moters. Atrodė, jog visi koncentravosi į minios vidurį ar priekį, į tai, ką matė priešais save. Mergina manė, jog visa tai nebuvo teisinga. Nors žmonės ir elgėsi kaip gyvūliai sukurti gamtos, tačiau negi žmonių protiniai gebėjimai nebuvo labiau išsivystę, nei paprasto gyvūlio, kuris užaugo tarp kitų tokių pačių necivilizuotoje aplinkoje ir buvo išmokytas tik medžioti, kad nebūtų pats sumedžiotas? Ji norėjo padėti toms moterims, bet suprato, kad viena prieš visą galioną vyrų ji nelabai ką padarys, o ir pati gi buvo moteriškos lyties atstovė. Ji suprato, kad ją bet kuriuo momentu gali pastebėti priešais stovintys vyrai ir įtraukti į šią neteisingą kovą dėl išgyvenimo. Baimingai mergina žengė žingsnį atgal nuo minios.

Taki žaidimas, dabar pavirtu masišku nesusipratimu, atverdamas žmonių gyvuliškąjį bei savanaudiškąjį aš. Netgi jo žodžiai, dėl šaltojo pozicijos buvo kiek gluminantys. Tategami nuleido galvą ir mintyse galvojo "Nejaugi aš tikrai pasikeičiau, juk bandau apsaugoti tik man svarbius žmones, bet seniau aš nieko nesaugodavau." Kai staiga šaltojo mintis pertraukė netoliese tempiamos bei rėkiančios merginos balsas. Tategami greit pasuko galvą ir pamatė tai ko visiškai nesitikėjo, moteris buvo tiesiog nužudyta tarybiečiu akivaizdoje. Tategami kiek nustėro, jis žinojo jog kažkur minioje vis dar yra 0359. Jo žvilgsnis staiga ima šokinėti po besižvalgančią vyrų minia. Jis kaip ir jie ieškojo moters, tik skirtumas tas, jog šaltasis žinojo kaip ji atrodė, tai jam suteikė šiokį tokį pranašumą.

Pamatęs jog kiek tolėliau viena mergina buvo nublokšta stambaus vyro, Tategami atpažino jog ten buvo 0359, tačiau jis tvardėsi ir nenorėjo parodyti Taki jog ją mato. Atsisukęs atgal į savo kolegą, jis lyg ir norėjo ką pasakyti tačiau, vykstant šitam visam chaosui nebėra ką įrodinėti. Šaltasis žinojo jog šitam visam paradui prireiks daugiau, ne vien tik žodžių, kad jį sustabdytų. Tuomet žvilgsnis atsisuka atgal link tos vietos kur buvo 0359, ir pamatęs jog ten kažkoks keistas jaunuolis, keliais smūgiais sustabdė užpuoliką, šaltojo veide atsirado šypsena, o mintyse jis galvojo "Kad tik jai pavyktu prasmukti, ir pabėgti iš minios." Tategami stovėjo ramiai, bet buvo kiek įsitempęs, jis buvo pasiruošęs, bet kurią sekundę kartu pajudėti iš esamosios vietos kartu su Taki, jeigu tasai netyčia pastebėtu 0359, jam nieko kito nebeliktu tik ją ginti.

Taki kiek nustebo jo žodžio padariniais. Visiškas chaosas buvo įsivyravęs prie tarybos. Tai buvo kiek ironiška, tarybos rūmai, kurie simbolizavo tvarką, buvo apsupti chaoso. Taki patiko gyvuliškas elgesys, tikras uždraustasis miškas. Jam tai primynė laikus, kai vaikščiojo kaip nori, žudydavo visus ir niekam nerūpėjo. Dabar reikia lygiuotis su kitais devyniais, o jie turi visai kitas idėjas nei jis. Buvo linksma, bet Taki žinojo ką turi daryti. Miesto muštynės gera pareiga, bet buvo laužoma viena taisyklė.

Taki apsidairė ir nustatė savo taikinius. Kelis žingsniai ir maniakas šoko link nužudytos merginos. Vieni pastebėjo ir pradėjo šalintis, kiti visai nepamatė ar tiesiog žiūrėjo išputę akis. Taki nebežaidė. Jo rankoje išdygo trys ašmenys, kaip pjūklo dantys nuo plaštakos iki alkūnės. Staigiu judėsiu jis perpjovė arčiausiam kaklą. Kraujas pradėjo tiesiog purkšti ir auka sukrito ant žemės. Kiti persigandę žiūrėjo į kraujo balą ir žudiką. Jie nežinojo, kodėl juos puola, bet jų gyvybėm grėsė pabaiga. Ilgai laukti nereikėjo, ištraukęs tokius pat ašmenys kitoje rankoje ir padėjęs kelis greitus žingsnius, Taki sugebėjo perkirsti visų užpuolikų gerkles. Visiems sukritus į krūvą ir mirusiai moteriai ant jų, Taki atsistojo ant krūvos ir visa minia neužilgo sumetė žvilgsnius įtarybietį.

Taki nužvelgė žmonės aplinkui ir daugmaž viską matė. Matė kelis numirusius bei tikriausiai kaltininkus, matė galą grupės bei nešamas moteris. Net ir tos aukos nutilo kai pamatė Taki stovintį ant lavonų. Taki ilgai neieškojo, jis iškart tarė: "Ar aš jums leidau žudyti? Koks man tikslas iš numirėlės, jums pasisekė, kad čia ne ji..." Taki žvilgtelėjo į vaikiną, kuris tikriausiai gynė merginas, nes nužudė kitą vyrą. Pirštu parodęs į jį prakalbo: "Tau šį kartą atleidžiu..." Po šių žodžių visi kiek nurimo ir 'švelniau pradėjo elgtis' niekas nebečiupo, tik bandė jėga nuvesti pirmieji. Liko žvėriškas instinktas, tik dabar buvo ir baimė mirti.

Po apsiraminimo jis nužvelgė ieškodamas tų dviejų merginų. Vieną kažkokią rado. Apsimovusi gaubtą ir atsitraukiančią nuo minios. Taki greitai nušoko ir pradėjo bėgti link Keira. Maniakas skynėsi pro žmones, nors jie patys bandė trauktis, pagrinde dėl to, nes jis dar nesutraukė savo ašmenų. Keli gavo įbrėžimus, kiti tiesiog išsipurvino Taki krauju, bet niekas negavo sunkių sužalojimų. Pribėgęs prie apsausto dengiamos merginos, Taki staigi judėsiu paleido savo ašmenis link jos apsiausto, tikėdamasis atidengti veidą. Aišku jis galėjo tiesiog jį pakelti, bet jis nenorėjo čia vargintis. Taip buvo lengviau.

Kai ištrūks iš čia...- Eipril galvojo, šokinėdama per kraujo balas, sukiodamasi, kad išvengtų net mažiausio prisilietimo,- JI PRISITEIS PATĮ VELNIĄ IŠ TOS PRAKEIKTOS GENESIA INC.!

Besigrumiantys žmonės rėkavo, ūždami ausis, visi aukštesni už ją, ir dauguma – didesni. Ji jau nebežinojo, kur viršus, o ką jau kalbėti apie išėjimą. Pradedant panikuoti, ji prarado susikaupimą, ir atsitrenkė į kažką petimi. Būdama tik tokio svorio, pati žalos nepadarė, tačiau apsigręžė pusiau šonu, tik per stebuklą išsilaikydama ant kojų. Iš karto už jos, kažkoks vaikėzas lipo ant kulnų, bet kitą sekundę krito negyvas nuo smūgio į kaklą. Viskas įvyko taip greitai, kad sukantis švystelėję ore plaukai net nespėjo nukristi ant pečių, o ji jau mato potencialų priešininką raudona galva. Negali sau leisti prabangos stabtelėti ir paklausti, draugas jis ar ne, bet statistiniais duomenimis, antrasis variantas labiau tikėtinas.
Tačiau Eipril nereikia stoti į kovą, nes kirtis į galvą iš kito šono akimirksniu panardina į tamsą. Ji nežinojo, kiek ilgai buvo be sąmonės, bet pirmasis dalykas, pažadinęs iš miego, tai Taki balsas, konkretinantis medžioklės taisykles.

Tikriausiai jam sunku kvėpuoti, visą laiką laikant galvą nuosavame užpakalyje.- pagalvoja, suaimanuodama ir bandydama susigaudyti, kur ji yra,- Velniop šitai,- pasižada sau, praplėšdama akis,- jei išgyvens, keliaus gyventi į mišką. Jos sąžinė negali atlaikyti daugiau mirčių, o ką jau kalbėti apie paprasčių paprasčiausią praktiškumą. Gydai žmones, padedi jiems, o jie tave parduoda maniakui!? Ir, visai įmanomas variantas: dalimis? Ji neprivalo su tuo taikstytis.

Galbūt... galbūt ji vėl užmigo ant klaviatūros, žaisdama video žaidimą? Galbūt visa tai tik labai blogas sapnas ir kraupiai nedidelis nesusipratimas. Galbūt tai nevyksta. Išskyrus... Ji guli permesta per petį, kadaruodama palei kažkieno nugarą, nešama nežinia kur. Ir tai tikrai vyksta. Velnias.

„O, ne, ne, nenene“,- atgaudama sąmonę tiek, kad susivoktų, kur yra ir kas nutiko, ima spurdėti,- „nenene“,- po dar septyniolikos „ne“, isterinis kikenimas išsprūsta iš lūpų. Kaip visada klaikiose situacijose, ji ima juoktis, negali susilaikyti.

Nuo staigesnio judesio galva vėl ima suktis, bet panika neleidžia pasiduoti. Negalėdama ištrūkti, pakelia ranką, ieškodama už diržo užkišto durklo. Tačiau jo ten nebėra! Jis tikriausiai iškrito riedant žeme per pirmąjį susidūrimą,- ji pagalvoja, kumštukais trenkdama nešikui per nugarą. Po galais... Tuoj bus perduota Taki, su nuliu gynybos ir dar tikriausiai smegenų sutrenkimu.

Nunarina galvą, sumurmėdama:
„Fuck you too, universe.“

Alm kiek pyktelėjo ant tokio tarybos nario išsireiškimo. Pirmiausia narys tarė jog jam atleista už tai kad neleido žūdyti merginų, o po to pats prie visų nužudžiusių prisikabinėjo. Beje koks skirtumas ar tarybos narys ar Alm nužudo tuos tris žmones - vistiek narys turėjo trečdalį žmonių išnaikinti, tai Alm net palengvino jam darbą. Taip mintyse jis kelias sekundes buvo truputi supykęs, bet visgi neaišku dėl ko jis vėl pasidarė linksmas ir linktelėdamas šiam tarybos nariui bei tardamas "Ačiū" , jis nuėjo į pakraštį, spragsėdamas pirštais.

Žmonės kaip visada persisukę žiūrėjo į jį nustebę, net Alm girdėjo šnibždesius "Kaip jis gali tokią akimirką sau eiti ir linksmai spragsėti? Tikriausiai koks nenusisekęs kvailas trečiarūšis. Dar ir išsišiepęs." Kaip visada jam labai nepatinka kai žmogus žmogų apšneka - tai yra labai nemandagu ir nedraugiška, todėl jis kiek stabtelėjo spragsėti ir atsisukęs į minią gana garsiai tarė "O jus visus raukšlėtas veidas ir baimės pilnos kelnės daro protingesniais? Jūs čia kvailiai, kad nesuprantat, jog tarybos narys prašė atgabenti jam merginą, o ne jas visas išnaikinti! Apgailėtini..."

Po šio išsisakymo, jis lėtu žingsniu ėjo vis atuokiau, klausydamas kaip minia pradeda žodžiais jį atakuoti ir tada jis stabtelėjo, atsisuko į juos ir spjovė tiesiai į šią minią. tada vėl apsisuko ir lėtai judėjo, tikėdamasis kad bent jau apspjautasis drąsuolis ar drąsuolė jį užsipuls.

Kleira besiklausydama išgirdo dar didesnę paniką kai šio susirinkimo kaltininkas šoko į minią ir pats ėmėsi žudyti. Mergina negalėjo patikėti, kad miesto tvarką prižiūrintys asmenys galėjo būti tokie žiaurūs, ne veltui žmonės susirinko čia priešintis, tačiau antrasis tarybos narys stovėjo kur stovėjęs ir nejudėjo. Kadangi žmonės ėmė skirtis aplink Taki iš baimės, mergina gavo progą pamatyti šiek tiek daugiau to, kas vyksta minios viduryje. Skerdynių vadovas vėl garsiai pasireiškė su nepasitenkinimu, bet tokių žodžių mergina nesitikėjo. Iš pradžių ji manė, kad vyras ir norėjo, jog žmonės taip ir išžudytų vieni kitus, tačiau atrodo žmogiškumo jis šiek tiek vis gi turėjo. Mergina vis dar nesuprato, kodėl jis ieškojo moters, galbūt ji prasikalto? Bet kodėl tada nepasiūsti ko nors jos ieškoti? Mieste juk turėtų būti tvarką prižiūrintys sargybiniai ar kažkas panašaus. Mergina nė neįsivaizdavo kokia tvarka šis miestas veikė, mat visą laiką nuo atsiradimo 13-oje zonoje ji praleido miške.

Dabar Kleira aiškiai matė tarybos narį, šiam palipėjus aukščiau. Jis kažko dairėsi, turbūt ieškomos moters. Žmonės minioje nesustojo daryti tai, ką darė, tačiau dabar jų veiksmai neatrodė tokie agresyvūs ir kraujo lyg niekas daugiau nebeliejo, bet moterys vis tiek klykė iš ar tai skausmo, ar baimės būti sučiuptom. Niekas juk nežinojo, kas jų laukia atsidūrus to asmens rankose. Taip besidairant lyg atsitiktinai Kleiros ir Taki žvilgsniai susitiko ir ši sustingo iš baimės. Priešingai nei ji vyras tuoj pat ėmė brautis pro minią jos link. Kleira negalėjo suprasti ar Taki bėga link jos, ar pamatė kažką įdomaus šioje pusėje, tačiau ji tik žengė dar vieną žingsnį atgal. Staiga pro paskutiniuosius vyrus prasiveržė tarybos narys nutaikęs grobuonišką žvilgsnį į merginą ir jis artėjo taip greitai, kad merginos greitis negalėjo praleinkti jo. Negi jis suprato, kad ji neturėtų būti mieste? Bet juk vienas asmuo negalėtų žinoti kiekvieno gyventojo taip tiksliai. O galbūt jis matė ją išeinančią iš miško? Ne, neįmanoma, jis visą laiką buvo čia.

Kleiros gobtuvas dengė ir tamsino merginos veidą, tad merginos akys, žvilgsniu įsmeigtos į Taki akis, žibėjo lyg katės akys tamsoje, bet žvilgsnis buvo baimingas. Ji matė staigiai link jos artėjantį ašmenį ir kaip bet kas kitas pamanytų, galvojo, kad Taki bandė jai perpjauti gerklę, tad mergina iš paskutiniųjų bandė kuo greičiau atsitraukti, kad ašmuo jos nepaliestų. Jos nelaimei po kojomis pasimaišė didesnis akmuo ir užkliuvusi Kleira tiesiog nukrito atbula ant žemės. Dabar ji sėdėjo abiejomis rankomis įremtomis į žemę iš skirtingų pusių, jos gobtuvas buvo kiek prasiskyręs šiek tiek atidengdamas merginos kruviną aprangą, o jai pakėlus galvą į priešais stovinčią personą gobtuvas nukrito nuo galvos atidengdamas merginą tarybos nariui. Su milžiniška baime mėlynplaukė žiūrėjo į vyrą ir nė nežinojo, ko tikėtis iš jo, bet tie kraujo lašeliai tekantys nuo jo ašmenų ją baisiausiai gasdino. Kleira prasižiojo, lyg norėtų kažką sakyti, tačiau nesugebėjo pratarti nė žodžio.

Pagaliau šiokia tai "tvarka", aišku tai vis vien atrodė visiškai priešingai, tik šį kart pats Taki ėmėsi veiksmų. Krentantys žmonės kurie be abejo prarado gyvybes atrodo kraupiai. Tategami prisiminė keletą situacijų praeityje su Taki, koks jis buvo be širdis ir piktybiškas visų kitų aplinkinių atžvilgiu. Tačiau ankščiau šaltojo tai netrikdydavo, tai paprasčiausiai būdavo ne jo reikalas, ką daro jau dabar patapęs jo kolega, kad patenkintu savo "ego". Nusistovėjusi minia padėjo šaltajam, atsargiau permesti akimis kur galėtu būti 0359. Tačiau ieškojimą greit pertraukė Taki padėka kažkokiam jaunuoliui. Iš pradžių Tategami pagalvojo, jog ta padėka yra dėl to kad pagaliau kažkas atrado ją. Šaltasis jau buvo pasviręs į tą pusę kur stovėjo jaunuolis. Tačiau pamatęs jog jis visiškai tuščiomis ir dar išsišiepęs, Tategami suglumo, "Dėl ko jam padėkojo" tuomet jo mintyse iškrito vaizdas jog tas stambus kuris krito ant žemės buvo auka to jaunuolio. "Tai aš jam turėčiau padėkoti", galvojo jis, juk jis išgelbėjo, pažįstama merginą, nuo pašėlusios minios.

Praėjus dar kelioms akimirkoms šaltasis vis žvalgėsi, galvodamas jog 0359 tikriausiai jau kažkaip pabėgo iš minios, ir tai jį šiek tiek ramino. Tačiau Taki greitas puolimas jį vėl išmušė iš pusiausvyros, "Nejaugi pamatė." Suglumęs Tategami bandė įžvelgti ant ko šį kart puolė jo kolega. Pamatęs ant žemės sėdinčia nepažįstamą merginą, šaltasis nesuprato kodėl būtent ant jos šį kart puolė Taki. Tačiau žvalgytis toliau nebereikėjo, pamatęs jog kiek toleliau nuo Taki, kažkoks vyriškis nešasi Epril o ji stengiasi ištrūkti iš jo, tačiau nesėkmingai. Žvilgsnis krenta greit į Taki "Gerai nepamatė dar." Su lyg šiais žodžiais, šaltasis dideliu greičiu skuodė link to asmens. Žingsnis prie jo, galingas smūgis į krutinę, pilvą ir papilvę, taip vyriškis išmetė 0359 iš rankų, o Tategami prieš pagaudamas ją į savo rankas, spyriu nubloškė nukentėjusįjį. Laikydamas ją tvirtai ir tikėdamasis jog Taki nepamatė jis tarė ramiu balsu "Nebijok, viskas bus gerai." Po kelių sekundžių žmonės jau buvo padarę ratą aplink juos. Ir tai padarė juos gana lengvai pamatomus aplinkiniams, esantiems kiek toliau negu jie patys stovėjo.

Staigi ataka buvo išvengta, nors ir nekaip. Nugriuvusi mergina žiūrėjo į Taki, o šis greitu žvilgsniu nusivylė. Tai nebuvo toji ieškoma mergina, kurios jis tikėjosi. Mintys buvo pilnos mįslių, kaip jis jos dar nerado, tačiau šitos merginos atsiskleidusi išvaizda kiek pakeitė mintis. Nors pirmieji žvilgsniai buvo į veidą, nes tik pagal jį galėtų atpažinti, žvilgsnis į rūbus kiek nustebino. Maniakas pradėjo mastyti. Merginos vaizdas ir kvapas buvo panašus į mirties. Kraujas dominavo aplinką. Taki nebuvo išsigandęs, priešingai, kiek sudomintas. Kraujas reiškė žudines, o pagal spalvą, buvo galima atskirti ne vieno asmens kraują. Taki tokia išvaizda primynė jį pati dienomis, kai niekas netrukdė jam žudyti ir mėgautis gyvenimu.

Kiek pamąstęs, jis tarė: "Ar tu žudei miesto gyventojus ir nusikaltai taisyklėms?" Toks klausimas išsprūdo nuo ilgos tarybos įtakos. Jam jau automatiškai kildavo policininko klausimai. Jam ši savybė buvo keista, bet jis ją ignoravo. Užklausęs, jis kiek pamąstė ir tarė tyliau: "Ar tu iš miško grįžai" Klausimas kilo iš atminties. Pats jis gyveno tenai, bent jau nuo to laiko, kai atgavo protą. Jis netikėjo, kad ji iš miško, nes tenai medžiotojai būna panašus į Taki. Šis klausimas buvo užduotas kaip išeitis merginai, kad nereiktų jam žudyti jos. Jos apsiaustas priminė jam jo svajones, todėl nenorėjo svajonę išnaikinti.

Nors išgirsti atsakymą norėjo, staigus garso nutilimas pagavo jo dėmesį. Taki svarstymai pasitvirtino, Tategami pradėjo veikti. Maniakas staigiai bėgo link laisvo žiedo, kurį padarė žmonių grupė aplink Tategami. Pasiekęs, jis nusišypsojo, mergina čia. Taki sustojo ringe ir prakalbo: "Ačiū, kolega, už merginos atradimą. Tai kaip bus? Paliksi visus badauti? Ar paaukosi trečdalį?" Taki šypsojosi ir džiaugėsi. Nors tikėjo, kad šaltasis jos neatiduos, klausimas buvo pateiktas. Jai dabar tereikėjo atsakyti. Net jei Tategami pabėgtų, visų badavimas liktų ant jos pečių. Taki apmąstė ir Tategami atakos variantą, tačiau Taki pilnai savimi pasitikėjo. Taki laimėtų, vien dėl to, nes šaltasis turi papildomą bagažą, merginą. Jis dabar tiesiog laukė atsako.

Per visą triukšmą ir sumaištį, ir vėjo švilpesį ausyse ji nei nesusigaudė, kaip atsidūrė kito žmogaus rankose. Galva vis dar sukosi, tačiau instinktyviai Eipril nustojo priešintis ir tiesiog pasidėjo galvą ant nešiko peties, giliais gurkšniais traukdama orą. Keiksmai mintyse, šoną, kur spyrė, skauda, viską skauda, prieš valią skruostu nuteka ašara, palikdama šlapią švarų takelį ant purvino veido.

Niekas nebuvo gerai, ką jis kalba? Kurioje visatoje tai, kas čia vyksta, būtų laikoma geru dalyku? Silpnumo akimirką paslėpė veidą Tategami kakle, bet neleido sau verkšlenti ilgiau nei kelias sekundes, šitoje scenoje jautrumas yra silpnybė. Pasispardo kojomis, atplėšdama nosį, perbraukdama delnu per skruostą ir mirksėdama, kol tris regėjimai susidės į vieną. Atsargiai lipa iš Tategami glėbio, kaip tik, kai Taki pasirodo savo visa šiurpinančia esybe.

Šiaip ne taip atsistojusi ant dviejų kojų, klausiama pakelia galvą ir sukanda žandikaulį taip tvirtai, kad šis net paskaudo. Akys paklaidžioja į veidus aplink esančių žmonių, kai jie laukia jos atsakymo. Palyginti su ką tik vykusiu chaosu, tyla buvo kurtinanti, tad net menkiausias jos balsas bus išgirstas ne tik Taki.

Greitai žvilgteli į Tategami, ieškodama atsakymo, o tada vėl į Taki, suraukdama purviną kaktą. Dieve, ji nužudytų už dušą. Ji tikriausiai susilauks dar daugiau neapykantos iš visų šių žmonių, bet atsakymas buvo akivaizdus.

„Aš čia parsiradau su galia grąžinti gyvybę, ne atvirkščiai. Nerodysiu pirštu, į žmones, kuriuos jums reiktų žudyti, nes...“- giliai įkvepia, su deguonimi pasipildydama drąsos,- „..nes pripažinkim, jei to norėsit, priežasties neprireiks. O kas dėl bado, kurį visiškai blaivia galva suvokiu primetanti visiems – tai ne mano kaltė, kad jūs neturite maisto“- dabar kreipiasi į minią,- „tai ne mano kaltė, kad visa tai vyksta. Tai kaltė žmonių, kurie mus čia įkišo, neduodami pakankamai maisto visiems ar didesnės motyvacijos gyventi. Šitas mažytis eksperimentas – trylikta zona, galų gale mus visus pribaigs. Vieni mirs vėliau, kiti ankščiau, su švaresne sąžine. Ir jei slypi čia kur viltis... tai tikrai ne mėsos gabale, kurį dovanosit dviems trečdaliams. Rimtai.“,- užsimerkia, suaimanuodama,- „ar tik mėsa? Ar neturite kokių bulvių priedo... Salotų? Tik pažiūrėkit, kaip jūs apsirengę – taip velniškai švariai, norit pasakyti, kad neturit pasislėpę prieskonių atsargų? Aš tik kalbu už tuos, kurie vis dėl to gaus valgyti, ne mano parinkimu: negi mes taip išsekę įvairovės? Tik sakau..“,- iškelia delnus taikiai, gūžtelėdama pečiais. Gal šio komentaro ir nereikėjo... Oi vargeli.

Eipril visada manė turinti tiesiog puikius išgyvenimo instinktus. Tačiau, akivaizdu, jokio filtro tam, ką kalba. Tas juodas, keistas humoras, kuris šiaip padeda nepamesti proto, gali netyčia prišaukti daugiau bėdos.

Alm spjūvis pataikė į kažkokį, rodos, senai jau valgiusį, perkarusį senioką, kuris turėjo jaustis ypač gyvybingas ir stiprus, nors to iš jo sudėjimo negalima pasakyti. Taip galima teigti iš jo kvailumo bei už apspjovimą mėginimo atakuoti jauną, gyvybingą, sotų Alm. Kadangi iš pradžių Alm tiesiog delnais gaudė jo smūgius, jis galėjo tuo pačiu klausytis ką kalba Eipril - varžovas buvo persilpnas tam kad reikėtų į jį sutelkti visą dėmesį.

Galiausiai Alm atsibodo šis seniokas, matosi šis irgi pavargo, todėl čiupęs šį "kietuolį" už kaklo, jis iškėlė jį apie dvidešimt centimetrų nuo žemės ir taip laikydamas nešė jį link tų dviejų tarybos narių. Kadangi nevalgęs senis svėrė tik apie keturiasdešimt kilogramų, Alm jį lengvai nešė, žiūrėdamas jam į akis ir stengdamasis kad jis nenumirtų - juk atsiminė Takio žodžius. Štai dėl tų žodžių jis ir nešė tą pensiniką - ką daryti kai tave atakuoja, o tu žudyti negali? Dėl to numetęs oro pritrūkusį senį ant žemės, Alm užklausė "Kai tave pirmą atakuoja taip pat žūdyti negalima?"

Taip laukdamas nesvarbu kurio tarybos nario atsakymo, Alm išgirdo Eipril monologo pabaigą ir pats nesupratusiems paaiškino "Čia daug gyventojų nėra. Pažiūrėkit kiek lavonų jau guli, dar tikrai keletas bus nužudyti miškinių - sakot nebus trečdalis visų išnaikinti?" Jis jau išsisakė, todėl nenorėdamas būti centre visų stebimas, bet aišku taip pat norėdamas matyti kas dėsis toliau, jis vėl pavertė savo kūną iliuziniu ir kiaurai visus praeidamas jis atsirado minios gale.

Nežinia kodėl, bet pamačiusi nusivylimą Taki žvilgsnyje, Kleiros širdis pradėjo daužytis kiek silpniau, lyg su šiokiu tokiu palengvėjimu. Pasirodo tai ne ji, kurios vaikinas ieškojo, gal jai ir nereikės mirti? Ne, mirčiai ji ir taip nepasiduotų, tik ne dabar, vos pavykus išsineždinti iš miško. Tikrai, jeigu jau pavyko išgyventi miške, tai mieste neturėtų būti jokių problemų. Bent taip manė mergina.

Sekdama Taki žvilgsnį mergina suprato, kad dabar jis pastebėjo jos kruviną aprangą, tad abiejomis rankomis ji staigiai užsitraukė gobtuvą paslėpdama visą sudžiuvusį kraują ant drabužių. Atrodo dabar tarybos narys ras dar vieną priežastį prisikabinti prie merginos ir staiga jos širdis vėl pradėjo stipriau spurdėti. Jau iš pažiūros ji galėjo įvertinti galimą priešininką: jis atrodė daug stipresnis už ją, jau įsitikino, kad yra ir greitesnis ir matyt patirtis kovose, o gal labiau žudynėse, padarė jį ištvermingesnį. Vis gi aukšto posto žmogus negali būti silpnas, ypač ne šiame mieste.

Tarp judviejų kelioms minutėms stojo tyla, nors jiems už nugarų ir girdėjosi klyksmai, aimanavimai, prieštaravimai ir kovų garsai, nes žmonės vieni kitiems priešinosi, įžeidinėjo ir atrodė specialiai provokavo kovą. Staiga Taki išrėžė klausimą, kurio mergina taip bijojo. Kas nepamanytų, kad žmogus slepiantis kruvinus drabužius nebūtų kažko nužudęs? Neįmanoma! Tačiau mergina instinktyviai papurtė galvą ir nekaltu žvilgsniu žiūrėjo į vyrą.
-Ne, nė vieno miesto gyventojo nenužudžiau ir taisyklėms negalėjau nusikalsti!!
Šitą mergina išrėžė tvirtai ir aiškiai, nors jautėsi, kad ji bando suvaldyti balsą nuo drebėjimo. Tačiau ji kalbėjo tiesą. Ne tik tai, kad ji dar šiandien pasiekė miestą, o ir tai, kad ji net nežinojo miesto taisyklių. Aišku šito išsiduoti nė nemanė. Nuleidusi akis mergina su baime laukė vyro atsakymo, bet jis tik uždavė dar vieną klausimą, šį kart tyliau. Vos Taki paminėjus mišką, Kleira staigiai pakėlė akis į jį, o jos širdis atrodo sustojo. Iš kur jis galėjo tai žinoti? Nebent buvo susidūręs su iš miško išeinančiais eksperimentais, bet jie paprastai atrodo baisiau, negu ji dabar. Be to, į mišką ištremti eksperimentai neturėjo sveiko proto, o mergina aiškiai mąstė. Tuomet kodėl? Ar būtų nusikaltimas, jeigu ji pasakytų tarybos nariui tiesą? Buvo kiek keista, kad jis apie mišką užsiminė tyliau.

Merginai nespėjus nė atsakyti į klausimą Taki nušokavo atgal į minią, lyg kažką pamatęs ir paliko merginą ramybėje. Minios gale buvę vyrai mate, kad Taki ją jau mate, todėl visas susidomėjimas išnyko su mintimi “Ji ne ta”. Mergina pasikėlė nuo žemės ir viena ranka vis dar laikėsi už gobtuvo. Ant galvos jo neužsimetė, nes šiuo metu nelabai buvo reikalo to daryti. Bestovėdama ji stebėjo Taki veiksmus savo ryškiai šviečiančiomis akimis. Kažkodėl net vyrui ir besielgiant taip agresyviai, beterorizuojant miesto gyventojus ir beketinant iš pažiūros nužudyti sugautą merginą, Kleira jam nejautė neapykantos ar kitų neigiamų jausmų.

Tategami laikydamas 0359 išgirdo kolegos dėkingą repliką. Tačiau jis ją buvo pačiupęs tik tam jog, jai nereiktu eiti į akistatą, ir jis buvo pasiruošęs išbėgti iš minios jeigu prireiktu nešimas jos. Tačiau viskas kaip visa laiką gavosi atvirkščiai. Pajutęs jog Eipril spurda jis žvilgtelėjo į jos veidą, ir ta akimirka kai jis pamatė jog ji verkia, bet kaip tik išmanydama stengėsi tai paslėpti, Tategami pajuto, jog jis iš tikrųjų pasikeitė. Jis tiesiog stovėjo ir negalėjo visiškai nieko pasakyti atgal. Nebuvo visiškai jokių žodžių, kad paguosti arba užjausti. 0359 lipant iš šaltojo rankų jis visiškai nesipriešino tam, jeigu ji norėjo tegul, tačiau jis vis dar buvo pasiruošęs viskam, nes visiškai nežinojo kaip gali jo kolega sureaguoti į tai ką jis pasakys.

Didysis Eipril monologas, turėjo tam tikrą pagrindą, maisto atsargos palyginus tiek kiek jų yra tarybos rūmuose, ir pavieniuose tarybos narių namuose, jiems užtektų jų keliems mėnesiams. Aišku nekalbant apie produktus kurie gali sugesti, ir kas tada iš to, jau geriau duoti dabar žmonėms, nei dalį išmesti. Tačiau šaltasis tiksliai nežinojo, kaip ten iš tikrųjų yra su tomis atsargomis, jam kaip ir tai nelabai rūpėjo. Vienintelis jo rūpestis dabar buvo, vos už kelių metrų nuo jų. Tačiau visa tai prablaškė jaunuolis atsiradęs lyg iš niekur nieko, ir uždavęs gan įdomų klausymą, Tategami greitai sureagavo ir tarė "Nejaugi nematai jog žudytum čia priežasties nereikia." Tai pasakęs jis atsigręžė į Taki. "Taigi gal vis dėl to pasikviečiam Grahame, jis turėtu padėti išspręsti šitą košę, kuria tu visiškai be priežasties užvirei." Tai pasakęs jis jau buvo paėjęs kelis žingsnius į priekį jog Taki būtų sunkiau prieiti prie Eipril.

Taki išklausė kalbos ir silpnai nusišypsojo. Kalba nebuvo jam maloni, nes ji tik išsisukinėjo. Kaltės nustūmimas ant tarybos buvo dažnas nustūmimas. Konfiskuojama mėsa ir kiti dalykai vertė žmonės kaltinti aplinką, o ne save. Nors tiesa tai, jog būtent taryba ir gauna šį maistą. Didžioji dalis nelenda į mišką nes bijo, o tarybiečiai dažnai medžioja. Nors savo grobiu nesidalina, prie miško dažnai palieka grobio liekanas ar šiaip nužudytus gyvius. Iš tenai ir renkasi žmonės. Tarybos nariai todėl ir jautėsi kaip dievai, jie gali atimti ir suteikti gyvybę jiems panorėjus. Taki visa tai žinojo, kaip ir kiekvienas tarybietis. Grahame pats yra pasakęs, kad viskas tik jų rankose. Maniakas šypsojosi ne dėl to kaip kalbėjo, bet dėl pačių išvadų.

Taki kiek nusijuokė ir tarė: " Tai tavo sprendimas yra palikti visus mirčiai, vien tam kad išliktų lygybė. Nors šitas klausimas buvo iškylęs taryboje, mes nusprendėme leisti gyventi trečdaliui. Man pačiam jokio skirtumo nebuvo, todėl tavo sprendimą aš įvykdysiu. Tavo 'bulvėms' reikia sėklų, kurių gal ir rasi miško gylumoje. Vis dėl to, juk dabartinė gyvenimo sistema tau neįti-" Taki buvo nutrauktas atleisto vaikino priėjimo. Jam atrodė nebuvo visiškai baisi tarybą, lyg savo gyvenimo visai nevertintų. Klausimas irgi buvo keistas. Lyg tarybą turėtų pradėti tikrinti, kas pirmas pradėjo. Tačiau kolegos atsakymas dar labiau nustebino. Taki dar vis laikėsi tarybos taisyklių, jog negalima žudytis be abejų sutikimo. Nors pats žudydavo, jis tai darė dėl taisyklių laužimo ar tarybos nepaklusimo. Šaltasis atrėžė prieštaraudamas taisyklėms. Taki negalėjo patikėti savo ausimis, visa tai kėlė juoką.

Be kikendamas, Taki pastebėjo artėjantį Tategami, kuris pagrasino Grahame pagalba. Taki į tai pradėjo juoktis garsiau, įkvėpdamas orą, jis sugebėjo prakalbėti: "Tai ką... Šaltasis jau ieško pagalbos... nebegali vienas?... Grahame... tai gal dar Hanley pakviečiam?... ji išvis balsuoja už masines žudynes." Kalbos tarpai buvo pilni juoko. Kiek nusiraminęs Taki tarė: " Tu pats nebesilaikai tarybos taisyklių, ir net jų neužkrauni kitiems. Tavo ideologija pavirto chaosu. Kažkada planavai toli, stengeisi pabėgti iš šios zonos. Dabar tau jau nieks neberupi, tik ši mergiūkštė. Tu jau seniai nebe tas šaltasis. O šį šiltuolį ir Gordon nugalėtų. Aš net tikiu, kad šita tavo mergiūkštė galėtų tave užmušti. Jei taip ir toliau, gal jai užimti tavo vietą tar-" Taki vėl buvo nutrauktas savo paties atsarga. Nors buvo įsijautęs jis pajuto. Visi aplinkiniai pradėjo sėstis lyg būtų labai sunku stovėti. Grahame naudojo savo jėgas. Kūnas jautėsi lyg per pus sunkesnis. Nors tai didelio kruvio nekėlė, buvo aišku, jis grįžo.

Iš miestelio, link tarybos ėjo tamsiaodis senukas, kažkur apie keturiasdešimt ir tempė didžiulį gyvį. Tas gyvis buvo didžio lyg įprasti vieno aukšto nameliai. Tas senis buvo su akiniais ir cigaretė. Nors toji cigaretė buvo vietinės gamybos, ji buvo panaši į tikrą. Priėjęs prie žmonių, jis atleido savo galias. Tarybiečiai bei keli žmonės suprato, tai Grahame. Tarybos galva. Kol kas, Grahame yra stipriausias, nors politinės galios turi tiek pat. Įsivyravusią tylą, jis greit pertraukė šūksniu: "Maistas, nemokamas". Šis gyvis buvo pilnas mėsos, ir vos keli maži kaulai. Jo oda buvo vos ne akmeninė, bet ties pilvu ji jau buvo perpjauta. Grahame paliko gyvį, kai visi pradėjo bėgti link jo. Taki tuo tarpu stovėjo ir žiūrėjo. Dabar jau be jokios šypsenos, netgi su neapykantą. Grahame paprastai priėjo prie Taki ir Tategami ir išrėžė: "Sveiki vyrai, kaip sekasi" Jo veide buvo didelė šypsena. Taki į tai nieko neatsakė tik užmetė žvilgsnį ant šaltojo ir merginos ir nusisuko nuo visų, žiūrėjo į tarybos rūmus, bet nesijudino, nes nujautė ginčą.

Trina batu žemę, vis stengdamasi atsistoti už judančio Tategami, klausydama nuomonių ir ginčų be įsiterpimo. Tiesa, jai reikėjo net prikąsti skruostą iš vidaus, kai Taki pradeda kalbėti apie ją, kaip galimą žudikę ir dar su Tategami taikinyje. Staigiai pakelia galvą, purtydama, kad ši iš naujo suskausta, su mina, kurią galima interpretuoti tik kaip 'kas per velnias'. Tarsi ji kada nors galėtų padaryti kažką blogo jo pusėn... Net Taki, kuris Eipril asmeniškai... nelabai patinka, tikriausiai liktų gyvas jei kas klaustų jos nuomonės. Tiesiog jie nėra vieno molio. Nei iš tolo.
Ir ji niekada negalėtų būti Tarybiečiu, akivaizdžiai nesutardama su jų idiologija.
Tik pasirodžius Grahame ir visiems nutilus, ji pasislenka daugiau į šešėlį, stebėdama, kas dabar bus. Tikriausiai reiktų būti dėkingai, kad yra vis dar gyva, tačiau šis seniokas....
Šis seniokas maitina alkanus? Nustebusi Eipril pažvelgia į Tategami, tada į Taki, ir netgi šypteli, pamačiusi jo miną. Užsidengia delnu burną, pagarbiai tyli ir žiūri, kas bus.

Rodos Alm svarbios frazės, kad šis trečdalis specialiai nežudant ir taip susinaikins niekas negirdėjo. "Beatbėjo. Tarybiečiai neklauso pagal juos menkaverčių antrarūšių. Jie jaučiasi ne tik kad stipresni, bet ir protingesni" kiek pažemintas pagalvojo Alm. Bet toks jo mąstymas greitai pasikeitė. Jis čia palyginus pagal visus yra labai trumpai ir tai jau sugebėjo nužudyti tris žmones per kelias minutes.

Alm dar vis jautėsi silpnas, bet dabar jau turėjo daug ryžto tobulėti. Jis nuėjo dar toliau nuo minios ir pradėjo daryti apsispaudimus. "Pradžiai šimtą neskubant" sumurmėjo jis. Vietą pasirinko jis gana gerą - jis dar vis girdi viską kas dedasi minioje ir tuo pačiu nėra labai pastebimas - Alm nemėgsta kai žmonės žiūri kai jis sportuoja.

Gal tik spėjus padaryti penkiolika atsispaudimų, jam labai greitai apsunko visas kūnas, jautėsi lyg jau daugiau nei tą šimtą padaręs. Nesuprasdamas kas čia darosi, jis dar vis sunkiai laikėsi ant žemės ir pradėjo dairytis. Pasukęs galvą jis pamatė, kad ir daugelis žmonių susmuko - "Tikriausiai kažkas sugeba kontroliuoti gravitaciją" vėl pagalvojo jis. Tada jis pamatė ateinantį tarybos narį, kurio dar nebuvo matęs. Šiam pasiulius pavalgyti, Alm prisiminė, jog pats jau senokai valgė, bet matė kad yra labiau norinčių ir nesugebančių maisto susimedžioti.

Nors jo kūnas dar vis jautė sunkumą, Alm sumąstė šį sunkumą išnaudoti - taip atsispaudimus daryti žymiai sunkiau, bet efektyviau, todėl nieko nelaukęs jis tęsė pradėtą darbą ir nors ir dabar atsispaudimus daryti yra žymiai sunkiau, visgi savo užsibrėžtą šimtą jis tikrai padarys.

Kleira stovėjo ir stebėjo kas vyksta priekyje. Ji girdėjo tarybos narių ginčą ir nelabai suprato, kodėl jų manymu reikia nužudyti trečdalį miesto. Jeigu tai buvo dėl to, kad neužtenka maisto visiems, tai buvo galima rasti ir kitų sprendimų. Su tiek darbo jėgos ir tarybiečių pagalba buvo galima atstatyti miestą į gerą būklę. Vis dėl to Kleira nežinojo, kokia situacija yra iš tikrųjų, ji galėjo tik numanyti galimus variantus ir jiems pateikti pasiūlymų. Įdomu ar jos kas nors klausytų? O gal lieptų jai pasiaukoti dėl miestelio išgyvenimo? Bet viena auka tikrai nieko nepakeis.

Taip merginai bemąstant staiga pasidarė sunku stovėti ir net kvėpuoti. Atrodo būtų pakilusi gravitacija ir merginos kūnas, lyg praradęs jėgas, suklupo ant žemės. Kleira pamatė dar vieną būtybę einančią per minią tarybos narių link. Šis asmuo nebuvo paveiktas gravitacijos, galbūt tai jo darbas? Ji matė, kaip asmuo numeta sumedžiotą gyvį miniai ir vos atleidus gravitacija visi supuola prie maisto. Tarybos nariai neatrodė labai patenkinti senuko prisistatymu.

Tik atsileidus gravitacijai Kleira galėjo vėl pakilti nuo žemės ir tik besistodama ji pastebėjo netoliese, kiek toliau minios atsispaudimus darantį vaikiną. Kiek nustebusi mergina tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į jį pati nesusivokdama, kad tai galbūt nėra labai mandagus gestas. Bet ji tiesiog negalėjo nuslėpti savo nuostabos vaikino veiksmams.

Aplinkui nerami minia klausėsi, ką Taki šnekėjo. Pakartodamas jog šaltasis iš tiesų pasikeitę, Tategami į tai sureagavo visiškai šaltai, nes iš dalies jam nebuvo labai jau svarbi jo nuomonė, tuo labiau, kai kiek trenktas žudikas rėkauja ir prisidengia visos tarybos vardu. Hanley vardo paminėjimas, irgi šiek tiek nustebino, vietoj to kad jau vienas psichopatas nori išžudyti trečdalį, tai dar ir ją pasikviesti kaip kokį mėsininką, kuris pribaigtu ir likusius vien dėl smagumo tikriausiai. Nors dėl to Tategami pikti negalėjo, jis juk pats paminėjo Grahame, kuris buvo tokios pat nuomonės apie žmonės kaip ir pats šaltasis. Taip pat pasakymas jog Tategami nebesilaiko tarybos taisyklių "Atrodo lyg tau būtų tos taisyklės, lygiavertės. Tuo labiau jog jų nesilaikai, o tik kitiems stengiasi primesti, kad tik tau iš to naudos būtų." Tai išrėžęs Tategami pajuto jog aplinka staiga pasunkėjo. Jo veide atsirado menka šypsena, taip pat kai tuo metu Taki staiga nustojo kalbėti. "Tai užbaik sakinį." Tačiau visai tai pertraukė Grahames klausymas. Tategami atsisuko, pasisveikino ir dar pasakė "Mes čia kaip tik bandėm vieną iškilusią bėdą išspręsti, tačiau kaip matau jūs pasirodėte pačiu metu, ir viskas kaip jau išsisprendė", baigdamas tai sakyti šaltasis atsisuko į Taki ir pratęsė toliau "Ar ne, Taki?" Šitoje situacijoje, būtų ko gero reikėję daug ką paaiškinti. Kodėl prie pat tarybos tūmų toks sambrūzdis, kodėl ant kelio yra lavonų, kas kaltas dėl viso šito. Ir ko gero visa tai kristu ne vien ant Taki pečių. Nors pats šaltasis visiškai neturėjo jokio noro aiškintis kur, kas, kaip. Tačiau visgi kolega kritinėje situacijoje gali būti labai naudingas. Kiek pabuvęs jis atsisuko į Eipril ir paklausė "Liksi čia, ar vis dar yra noro eiti kartu su manimi iki tarybos rūmų?" Tai pasakęs Tategami buvo ramus ir santūrus, nes žinojo jog kol netoliese yra Grahame nieko pavojingo kol kas negali nutikti.

Susiklosčiusi situacija visiškai nusisuko nuo Taki. Dabar jis buvo nepageidaujamoje situacijoje, kur visiems ir taip būtų aišku, kad praloš. Net jei įsivyrautų kova, Taki tikėjo, kad gali nugalėti bet kurį iš jų, bet ne abu. Maniako arogancija pranoksta viską šiame pasaulyje. Šaltojo pašiepimas tik pakurstė ugnį. Pabaigti sakinio jis nesiruošė, tik pridūrė: "Mano nuomonė nesikeičia...". Grahame buvimas gadino visus planus ir užduoti klausimai skambėjo draugiškai, nors aplinka to nesimatė. Kaltas šioje situacijoje Taki ir tai jis pats žinojo. Grahame nieku gyvu jo idėjų nepalaikys. Apsidairęs, Taki atsisuko į Grahame. Nesakęs nei žodžio, jis apsidairė. Dabar mintyse ieškojo išeities. Aplinkoje matė vaikiną, kurio elgsena chaose galėjo būti nubausta, Merginą, kuri atrodė lyg ką tik sulaužiusi taisykles, bei šaltasis su savo mergiūkšte. Jo veide buvo šypsena, o jos nuostaba. Taki jautė norą viską mesti ir pasileisti į masinęs žodines. Tačiau noras dar mėgautis jam neleido.

Tategami arogantiška kalba erzino Taki, bet maniakas per daug nekreipė dėmesio. Taki atsisuko į tarybos galvą ir pradėjo: "Čia viskas yra mano darbas. Tai tėra pasekmė valdymo sistemos klausinėjimo. Tai buvo pats geriausias būdas parodyti susiklosčiusios padėties priežastis." Sakinio pabaigoje Grahame atšovė, tačiau jau rimtesniu balsu: "O šitie lavonai?". "Jų mirtis buvo atsitiktinė, jie patys nesilaikė taisyklių. Tačiau pagal planą mirti turėjo trečdalis visų žmonių." Po paskutinio sakinio įsivyravo tyla. Grahame apžvelgė aplinką, kol Taki ramiu veidu žiūrėjo į Grahame, kuris po kiek laiko prakalbo: "Juk žinai, kad mano politikoje bet kokios žudynės nepateisinamos?" Taki lygiai taip greit ir atsakė: "Tačiau tavo politika yra neveiksminga. Aš žinau ką padariau, esami lavonai mano darbas ir aš nesijaučiu kaltas. Jei nori mane nubausti, galime čia pabandyti. Jei ne aš turiu geresnių būdų praleisti laiką nei čia stovėti". Grahame daugiau jau nieko jam nesakė. Jis žinojo, jog gali nugalėti Taki, tačiau jis vienas nekristų. Mirtu puse miestelio ir kova taptų bevertė.

Taki nesulaukęs paprieštaravimo atsisuko į Tategami su Eipril ir tarė: "Mirė mažiau, nei turėjo. Tačiau vis tiek mirė. Galim bandyti tavo mergiūkštės politiką, man ji visai patiko. Gal jau mėnesio gale liksim tik taryba..." Pasakęs savo žodžius Taki laukdamas atsakymo pradėjo lėtai judėti link savo komandos būsto. Prieš tai dar apsidairė, pasižiūrėjo į sportininką, į apstulbusią merginą. Taki suprato, jog naujoji karta kažkokia keista ir tai jam kėlė juoką. Nors šitą kovą kaip ir pralaimėjo, karui jis buvo pasiruošęs.

[Exit]

Stovėjo, užmetusi ranką sau už kaklo, pirštais čiupinėdama, kur tikriausiai tarp plaukų pasislėpusi žaizda, kuri buvo atjungusi Eipril. Gaudo kiekvieną tarybiečių ištartą žodį, vis dar įsitempusi, stovėdama lygiai per ketvirtadalį metro nuo Tategami nugaros. Tai buvo bailu iš jos pusės, bet Eipril nebeturėjo jėgų, kad ir kokioms kovoms.
Užverčia galvą, kai Tategami kreipiasi tiesiogiai į ją. Kažkodėl Eipril stebisi, kad jis vis dar nori ją vestis, ypač po to, kai ji šitiek pridirbo. Bet jai iš tiesų reikėjo pailsėti. Prisėsti, atsigerti vandens. Pagulėti metelius ar kitus, galbūt šiek tiek pavemti. Ir nieko iš šitų dalykų ji ramiai negalėjo atlikti stovėdama skerdynių vietoje ir dėmesio centre.
"Taip", ištaria, pridėdama, "ačiū". Ji nuleido akis, ir pasuko jas į šoną, gaudydama šešėlius vyrų, kurių drabužiai buvo išpurvinti tamsiai raudonomis kraujo dėmėmis. Na, pasirinko šiek tiek ekstra medžiagos miegą blaškantiems košmarams.

Gravitacija pasidarė tokia kaip ir įprasta - Alm dėl to šiek tiek nuliūdo. "Dabar reikės padaryti daugiau atsispaudimų, kad sustiprėčiau" - pagalvojo jis. Bet visgi tai tikriausiai buvo jam tik į naudą. Jam padarius devyniasdešimt atsispaudimų, jo rankos nesuvaldomai drebėjo, todėl jis dar laikydamas rankas ir kojas ant žemės, ėmė dairytis.

Pirmiausia jis nužiūrėjo tą naują tarybos narį su Takiu. "Rodos, Takis nėra pats stipriausias, kokį vaidiną. Net keista matyti kaip jis kažkam nusileidžia ir tiesiog kaip šuo nuleidęs galvą nusliūkina" - pagalvojo jis. Tada jis pamatė tą vadinamąjį šaltąjį su tikriausiai jo mergina. Matosi šie du yra smarkiai įsivėlę į šią situaciją - gal net ją ir sukėlė. Na bet į tai nesigilindamas, Alm toliau žvalgėsi, gal pamatys kažką naudingo, gal kažkas jam išaiškins kas per velniava dedasi šiame pasaulyje.

Jis jau norėjo baigti daryti šiuos likusius užsibrėžtus dešimt atsispaudimų, kai netyčia pamatė jį stebinčią, save drabužiais slepiančią merginą. Nuo to jis kiek suglumo, bet būdamas geros širdies jis nusišypsojo jai ir pakėlęs vieną ranką nuo žemės jai pamojo pasisveikindamas. Tada padėjo tą ranką ant žemės bei padarė tuos dešimt atsispaudimų. Jie labai Alm išvargino, todėl jis prigulė ant žemės pailsėti ir laukdamas kol kūnas pailsės, jis žiūrėjo į tą užsimaskavusią merginą - ji jam pasirodė labai idomi.

Nors Kleira ir buvo nusisukusi nuo veiksmo, jos jautri klausa pagavo kiekvieną pasakytą žodį. Iš to ji galėjo suprasti, kad vienas tarybos narys sukėlė mieste chaosą pagal savo planą nesitardamas su kitais nariais, kurie aiškiai jam prieštaravo. Taip pat buvo galima pasakyti, kad senukas turi daug didesnį autoritetą, nes nė vienas iš anksčiau besiginčyjusių narių jam per daug neprieštaravo. Ginamosios merginos padėtis vis dar nebuvo aiški, tačiau iš kalbos atrodė, kad dabar ji prisidės prie tarybos, ar bent dėstys jiems savo idėjas. Mergina neatrodė pavojinga, tad buvo galima tikėtis, kad sekantis planas padėti miesteliui išgyventi nebus gyventojų naikinimas.

Kleira užsigalvojusi pati nė nepajuto, kaip vaikinas, kurį ji stebėjo, ją taip pat pastebėjo. Tačiau vos jam pamosavus ranka priešais, mergina iš kart suregavo ir šiek tiek išplėtusi akis vėl žvilgtelėjo į vyruką. Jis jai nusišypsojo ir mergina jam atsakė tuo pačiu. Priešingai, nei bet kuris kitas minios atstovas, vaikinas buvo pakankamai ramus ir atrodė draugiškas, kas buvo netikėta. Kleira taip ir neištarė jam nė žodžio, nes matė, kad jis grįžinėjo prie savo treniruotės, o ir ji pati nenorėjo pasirodyti nemandagiai spoksodama į jį, tad nusisuko.

Kleirai atsisukus į anksčiau stebėtus tarybos narius, Taki jau ten nebebuvo. Tad dabar dėmesys krito į likusiuosius.

"Smagu girdėti" pasako Tategami ir nužvelgia, lauką kuriame jie visą laiką stovėjo. Ir jis susimasto "Laikai keičiasi, žmonės irgi. Seniau Taki išsiliedavo miške o dabar jam reikia tai daryti tiesiog čia mieste." Permetęs akis per lavonus, Tategami laikėsi ramiai, mirė žmonės neatrodė pirmos jaunystės, ankščiau ar vėliau vis vien būtų mirę, tačiau tai vis vien neteisino kolegos veiksmų. Atsisukęs į Grahame, Tategami tarė "Aš šia merginą nusivesiu, į rūmus." Nespėjęs užbaigti, jis išvydo Grahame veide didelę šypseną. Kiek pasimetęs Tategami suprato dėl ko jo veide buvo atsiradusi ši šypsena. "Tu visai ne taip mane supratai..." šiek tiek pasimetęs jis nežinojo kaip jam tai paaiškinti. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas, po kelerių metų Tategami išpylė švelnus raudonis. Tai jam buvo gana nepatogi situacija. Ir jis stengėsi kad dauguma to nepamatytu. Palūkėjęs dar kelias sekundes, jis apsiramino ir tarė "Ši mergina gal padės man prisiminti apie mano praeitį, nes su kiekviena diena aš pradedu vis migločiau prisiminti ir kaip čia papuoliau" šaltojo veidas buvo kiek prislėgtas po šių žodžių. "Supratau, gerai aš nieko prieš" po Tategami paaiškinimo Grahames veide jau buvo kitokia šypsena. Jis dar kartą apžiūrėjo žmones, kurie godžiai, bet tuo pačiu metu ir gražiai dalinosi maistu. Apsisukęs ir pamodamas ranka Grahame išėjo savai keliais, bet prieš tai pašnibždom perspėdamas Tategami "Nenoriu tavęs apkrauti, bet kadangi Taki tavo komandoje karts nuo karto užmesk akį, į tai ką jis daro, jeigu jau reiktu, kritiniu atveju perspėk mane." Tai išgirdęs Tategami šyptelėjo "Tai, kad man kitaip niekados ir nesigauna." Tada atsisukęs į Eipril jis tarė "Na ką, 0359 eime", taip pasakė nes jis, dar nežinojo merginos tikrojo vardo. Pastebėjęs jog ji atrodė gan išsekusi jis tarė "Gal reikia pagalbos, nes panašu jog bet kuria minute tuoj parkrisi." Laukdamas atsakymo pastebėjo keistą vyruką kuris vos tik padaręs atsispaudimus krito ant nugaros, ir žiūrėjo kažkur į minią. Atspėjęs kur jis žiūri, Tategami pamatė dar keistesnę merginą. Tačiau jam jau nebebuvo taip svarbu, po visų šiandieninių įvykiu, todėl tiesiog atsisukęs į Eipril, Tategami laukė atsakymo.

Pajudėdama vėl taip, kad būtų už Tategami nugaros, stovi ir brauko iš plaukų į trupinius sudžiuvusį kraują, kol Grahame ir jos globėjo pokalbis (kurio ji beveik nesiklausė), sudomina kiek per daug. Ši savaitė pamažu virto iš fiziškai nepakeliamos į tragiškai komišką. Žinoma, vyresnysis nežinojo, kad ji negali ir rankos paspausti, nepajautusi bent šiokio tokio paranojiško nerimo nuo kontakto, bet vis tiek... Ar ji iš viso atrodo kaip kažkas, ką pavadintum moterimi? Nekalbėt jau apie patrauklumą.. Keliai nubrozdinti, apsivilkusi sau per didelę beformę striukę, plaukai kaip širšių lizdas, o veidas toks murzinas, kad tikriausiai ją sunku atskirti nuo Homo Erectus Šimpanzės. Nereikia ir stebėtis, kad Taki jos nekenčia taip labai: jis, esantis neandartalietis, o ji kaip grobis. Garsiai šypteli ir vėl skubiai žengia už Tategami. Prabyla, tik kai į ją kreipiasi: "aš galiu paeiti"- taip, ji gali! Saviįtaiga yra stebuklingas dalykas. "aš eisiu",- užtvirtina linktelėjimu.