Miško ekspedicija #1

"Diena buvo gan rami. Savaitė jau praėjo po buvusio 'spektaklio'. Kaip ir visada niekas nepasikeitė, žmonių gal ir kiek sumažėjo, bet gyvenimas liko toks pat. Kova dėl maisto. Taryba aprūpina ne visus žmonės, bet taip pat ir niekam jo neskiria. Silpnieji dažniausiai nieko negauna ir išdvėsią. Grahame to ypač nemėgsta. Jo manymu stiprieji turi aukotis dėl jų ir ginti. Stiprumas egzistuoja tik tam, kad jį atiduoti kitiems. Nesąmonė! Kiekvienas turi būti stiprus, kad pats save apsigintų. Tai jog žmonės pasirenka būti silpnais, nereiškia, kad juos reikia apginti, priešingai, juos reikia palikti ir tegul kenčia dėl savo sprendimo..."- Tokios mintys sukosi Taki galvoje kol jis laukė savanorių.

Diena iš tikrųjų buvo graži r rami. Mieste dar nebuvo panikos, visi stengėsi išgyventi, nes maisto diena dar neatėjo. Tarybos nusprendimu buvo nusiųstas vienas savanoris tarybos narys prie kurio galėjo prisijungti miestelėnai už galimybę gauti vaisiaus dalį. Taki pats pasisiūlė šiai užduočiai, nes senai jau bebuvo miške. Tačiau jis nelabai norėjo dirbti su miestelėnais. Jis nematė tam priežasties, nes su jais tik sunkiau. Tačiau Grahame jam išaiškino, jog medį reikia iškasti, ko Taki pats tikriausiai nedarytų. Galiausiai jis sutiko, tačiau perspėjo, jog savo galvos neguldys dėl antrarūšių.

Taki stovėjo prie pietinio miško pusės ir laukė žmonių. Prie jo buvo krūva prastų įrankių ir keletas apiplyšusių maišų. Pats Taki stovėjo ramiai ir sukryžiavęs rankas. Jo akyse matėsi šioks toks nepasitenkinimas. Dirbti su taryba jis nemėgo, o dar su antrarūšiais. Tačiau per daug dėmesio į tai stengėsi nekreipti. Jis labiau tikėjosi rasti kokį ketvirtąrūšį. Jie dažniausiai jį praskaidrina.

Kleira žingsniavo iš miesto pusės sutartos vietos link. Jos visą kūną krėtė šiurpas vien nuo minties, kad vėl grįš į mišką. Ir kokia kvaila ji turėjo būti, kad sutiktų eiti į tokį žygį. Tačiau tai buvo gera proga sužinoti daugiau apie miestelyje įsigaliojusią sistemą, bei gauti maisto atsargų pragyvenimui. Mergina vis dar neturėjo gyvenamojo būsto, todėl neturėjo ko prarasti, tik savo gyvybę. Be to, galbūt ji susibendraus su kuo nors galinčiu jai padėti? Ji to nesitikėjo, tačiau galimybė buvo. Kelionė į mišką buvo rizikinga, o mergina turėjo patirties sugebėjusi išgyventi ten pilną mėnesį, todėl manė, jog ji atneš daugiau naudos visiems, negu kad jos vietą pakeistų koks paprastas, miško nematęs miestelėnas.

Taip beeinant tolumoje jau pasimatė rankas sukryžiavęs ir nekantriai laukiantis vyras. Tai buvo tas pats tarybos narys, kuris visai neseniai buvo nepavykusio susirinkimo prie tarybos rūmų kaltininkas. Ir tas pats vyras, kuris jai buvo uždavęs galbūt gyvybiškai svarbų klausimą. Kas žino, galbūt jam neįtinkantis atsakymas iš Kleiros lūpų būtų nulėmęs jos gyvenimo trukmę. Slapčia mergina tikėjosi, kad jis viską jau užmiršo. Mieste tiek daug žmonių, kad galbūt jis visai jos neatsimins. Beeinant ji giliai įkvėpė gryno oro ir garsiai atsiduso nuvydama visas mintis bei šiokią tokią baimę.

-Sveiki.
Prisiartinusi Kleira pasisveikino su tarybos nariu jam linktelėdama. Ji manė, jog vyras susipras, kodėl ji čia pasirodė, todėl aiškintis žadėjo tik jam jos užklausus. Kol kas mergina daugiau nieko ir nepasakė, tik savo net šviesoje žvilgančiomis žaliomis akimis stebėjo vyrą, kadangi jau atkreipė jo dėmesį ir nebebuvo kur trauktis.

Alm nėra prieš ekspedicijas - preišingai, jam jos labai patinka. Keliauti į įvairias įdomias vietas su kitais žmonėmis jam patiko releame pasaulyje. Čia jis nei ekspedicijoje yra buvęs, nei su žmonėmis bendravęs, todėl ir sutiko keliauti iki kažkokios mistiškos miško vietos. Aišku, maisto ir pinigų būstui jis irgi neatsisakytų.

Todėl jis ėjo link sutartos vietos, gan neskubėdamas, galvodamas kad kažkas vistiek ateis vėliau už jį. Štai dėl ko jis pakelėje, nuo kur jau matėsi sutarta vieta, sustojo ir vėl pagalvodamas koks stiprus jis nori ir turi būti, šį kartą ėmė daryti atsilenkimus, ne tik kad pats susilenkdamas, bet ir kojas lankstydamas, kad būtų didesnis poveikis pilvo presui. Kaip bebūtų keista, šį kartą Alm net neskaičiavo kiek jų padarė - sustojo tada kai išpylė rimtesnis prakaitas.

Tik atsistodamas jis pamatė, kad yra nevienas. Aplink jį buvo daug žmonių, kuriems buvo labai keista kad žmogus sportuoja, o ypač miestelyje, visų akivaizdoje. Keli iš jo nusijuokė, bet jis nekreipė į juos dėmesio, tik spragsėdamas pirštais, ramiu veidu baigė prieiti sutartą vietą. Apsižvalgęs, jis pamatė žiaurųjį tarybos narį bei tą jau matytą prisidengusią merginą. Tada jis su viena ranka nusišluostė suprakaitavusią kaktą ir palaukęs kelias sekundęs iškėlė kitą į viršų, taip pasisveikindamas. Laukdamas kitų veiksmų, jis prisėdo ant žemės ir jau galvojo vėl imtis sporto jei kažkas tik jo nepertrauks.

Taki akylai stebėjo horizontą, todėl iškart pamatė ateinančią merginą. Iš tolo tai buvo tiesiog žmogus, kuris siekia gauti maisto. Tikriausiai nebuvo pats stipriausias, nes neprisigrobė maisto iš kitų žmonių, bet ir nebuvo užtektinai silpnas, kad mirtu iki šios dienos. Bet kuriuo atveju, prisistatė pirmasis savanoris.

Taki atpažino veidą, kai ši priartėjo arčiau. Jis buvo matytas per praeitos savaitės spektaklį, tačiau, ką ji ten nuveikė ir kodėl ją prisimena jis nežinojo. Tai tik buvo dar vienas veidas. Kiek pamąstęs, jis nusprendė, kad ji tiesiog buvo viena iš merginų kurias bandė prakišti miestelis. Jai pasisveikinus, Taki nužiūrėjo fizinę būklę ir toliau laukė kitų.

Pasirodęs sekantis narys irgi kiek nustebino. Priėjus arčiau jį iškart atpažino. Tai buvo vaikinas klausinėjąs taisyklių ir nužudęs kelis miestelėnus. Tačiau nustebino ne jo egzistencija, bet jo elgesys. Merginos pasisveikinimas buvo mandagus ir nukreiptas į ponus, vaikinas tuo tarpu pakėlė ranką. Atrodo, jog vaikinas gerai ir artimai pažinotų Taki. Maniakas kiek išpūtė akis iš nuostabos ir nužvelgė jo atsisėdimą. Galvoje kilo noras parodyti jo vietą, tai būtų po žeme, bet Grahames priekaištų gresmė jį sustabdė.

Kiek palūkėjęs, Taki nebe sulaukė daugiau žmonių ir atsisuko į du savanorius. Nužvelgęs juos jis pradėjo: "Tikriausiai žinote ko jūs čia atėjote. Mes girdėjome, kad egzistuoja vaisius nešantis augalas miške, kuris galėtų išgelbėti keletą gyvybių. Tačiau iki jo dar reikia nusigauti, tam esu aš. Jūsų misija paprasta, išgyventi ir atgabenti šį medį. Aš jums padėsiu tai daryti, tačiau perspėju, jei šoksit tiesiai į pavojų, aš savo galvos dėl jūsų neguldysiu." Užbaigęs kalbą, Taki parodė į įrankius. Ten buvo keli kastuvai, maišai ir į mečetes panašus peiliai. "Ten yra įrankiai su kuriais jums išeis atlikti darbus, susirenkat ir mes pasiruošia dirbti." Taki lėtu žingsniu pradėjo lįsti į mišką. Tačiau dėjęs kelis žingsnius jis apsisuko ir tarė: "Jei ką aš esu Taki iš greito reagavimo būrio ir turiu keletą taisyklių. Pirma - klausotės manęs ir liksit gyvi, antra - pagalbos galite neprašyti jei nematysiu tikslo nepadėsiu, kitu atveju nereikės prašyti. Ir galiausiai norėčiau sužinoti jūsų vardus ir jūsų įgūdžius bei sugebėjimus kurie gali pasitarnauti." Taki ramiu veidu laukė atsakymų.

Atkreipusi tarybos nario dėmesį Kleira tikėjosi bent kokio nors žodžio iš jo, kaip "labas" ar panašiai, tačiau susilaukė tik įtaraus žvilgsnio. Atrodė, kad vyras žvilgsniu ją idėmiai išnagrinėjo ir mergina net kiek sutriko, nes visa savo esybe nenorėjo, kad šis ją prisimintų ir vėl imtų klausti tų pavojingų klausimų. Tarybos narys tikrai neatrodė vienas iš mieliausių žmonių pasaulyje, tad jo kiekvienas veiksmas daugiau ar mažiau kėlė nerimą. O laikas atrodo pradėjo lėčiau bėgti, nes nors realiai vyras pakankamai greitai nusuko žvilgsnį į kitą taikinį, bet Kleirai atrodė, kad tai tęsėsi ne sekundes, bet minutes. Dėl tos įtampos atrodė, kad megina tuoj išraudonuos, tačiau to nespėjo padaryti. Vos tarybos narys nusuko savo žvilgsnį, laikas ėmė tekėti įprastine vaga.

Kaip ir Taki, Kleira atsisuko į atėjusį Alm. Mergina kiek nustebo pamačiusi anksčiau sutiktą vaikiną, todėl jam nusišypsojo. Vaikinas savo elgesiu neatrodė piktybinis, tačiau buvo aišku, kad šis galbūt net per daug savimi pasitikėjo. Jo kūnas, bent kiek jo matėsi, buvo išpiltas prakaito ir tai Kleirai priminė kai ji jį susitiko pirmą kartą. Juk pirmą kartą, kai ji į jį iš vis atkreipė dėmesį buvo jam besportuojant, kas pasirodė gan keista, nes jis lyg ir ignoravo minią. Jo elgesys dabar atrodė labai panašus, nors situacija yra visai kita.

Dėmesys iš kart grįžo prie tarybos nario vos jam prakalbus. Mergina išklausė jo kalbos iki kol šis nusisuko ir mintyse iš karto kilo begalės klausimų apie visą šitą reikalą. Pati ekspedicijos idėja atrodė kiek kvaila - parnešti medį, tačiau tam juk turėjo būti piežastis. "Parnešti visą medį..." nuskambėjo merginos galvoje jai abėjingu žvilgsniu bežiūrint į tarybos narį. Staiga šis atsisuko ir išdėstė taisykles, kas merginą dar labiau suglumino. Arogantiškas tarybos narys aiškiai išrėžė, kad pagalbos iš jo niekas negaus ir tai vadinama komandiniu darbu? Mergina savo pasipiktinimo stengėsi neparodyti išorėje. Pagaliau Taki nutilus ir ji gavo progą pasireikšti.

Nors Taki tikėjosi pasisakymo apie savo sugebėjimus, mergina pradėjo būtent ne nuo to.
-Ką darysim su orientacija miške? Ar kada esate pats buvęs miške? Net ir žinant kurioje vietoje maždaug tas medis randasi, tame miške yra labai lengva visiškai nukrypti nuo kelio....
Pati būdama miške, ji neprisiminė, kad būtų mačiusi kokį tai išskirtinį medį su vaisiais, bet buvo įsitikinusi, kad be kokios nors specialios priemonės jie to medžio rasti nesugebės. Pradėjusi mergina susiprato, kad turbūt per daug išsiplėtė šituo reikalu, o tai ją galėjo privesti prie jai nepalankios situacijos. Nukreipusi akis ji užsikabino už ant žemės sumėtytų įrankių, tad nusprendė duoti Taki pagalvoti ir apie dar vieną dalyką.
-Be to, tikiuosi jūs turėjote omenyje, kad mes susirinksime visus nuo medžio esamus vaisius, o ne iškasime visą medį? Vaisius visada galima panaudoti kaip sėklas ir pasisodinti daugiau tokių medžių, o pats medis atneš tiek pat naudos, kiek vien nuo jo nurinkti vaisiai..
Išdėsčiusi savo mintis ji susiprato, kad galbūt per daug griežtai ar nemandagiai išsireiškė tarybos nariui, todėl pabaigai dar pridėjo:
-..Bent aš taip manau.
Ir po šių žodžių Kleira nutilo leisdama tarybos nariui viską paaiškinti, o po jo atsakymo ji galės kalbėti apie savo sugebėjimus.

Alm klausė tarybos nario ir šypsojosi. To daryti jis nenorėjo - net šią šypseną norėjo paslėpti, bet tai jam daryti nesisekė. Jam juoką kėlė jo toks antiherojiškas, arogantiškas, savanaudiškas elgesys, ko daugelis žmonių nemėgsta, o Alm tai tik kėlė juoką. "Ten yra įrankiai su kuriais mes dirbsime?" mintyse pakartojo jis - "Beabejo jis net rankos nepajudins jei jam nereiks žudyti." Bet darbo Alm nebijojo. Jis nuo pat mažens yra dirbęs sunkius vyriškus darbus, kurie jo amžiaus vaikams buvo nepakeliami, o jam jie tik kėlė malonumą. Dirbti jis mėgsta, ypač kai tuo pačiu metu dar gali sustiprėti ir bendrauti, kaip tikriausiai ir bus šiame miške, tačiau jis negali pakęsti kai jam žmonės liepia ką daryti, patys nepajudindami nei piršto. Todėl jis dar kelias minutes prikandęs lūpą klausė šių dviejų asmenybių dialogo.

Bet šį kartą nei buvo noro, nei kvailumo stengtis tam vadovavimui pasipriešinti. Jis galėjo tą tarybos narį įžeidinėti, kalbėdamas kaip smarkiai tas kitas tarybos narys už jį stipresnis, tačiau įžeidinėjimai jo laimingesniu nepaverstu, tuo labiau už tai tikriausiai manijakas jį užmuštų. Bet mirties jis nebijojo. Jei būtų bijojęs - tikriausiai nebūtų čia - 13 zonoje ir nebūtų toks sustiprėjęs. Bent jau sustiprėjusiu jautėsi pats Alm.

Kiek atsituokėjęs nuo savo užsisvajojimų, jis ištarė "Alm Riley. Galia truputi padidina jėgą ir greitį, bet labai menkai." Daug kalbėti jis nenorėjo - su žmonėmis kurių nemėgsta jam kalbėtis nėra malonu. Be to jis jam nuslėpė savo pagrindinę galią. "Kam jam žinoti. Vistiek su šia galia negaliu pulti - galiu tik gintis" pagalvojo jis, kai jo žvilgsnis krypo į šią bendražygę merginą. Jis žiūrėjo į ją ir laukė kol ji prisistatys ir pasakys savo galią.

Vien tik atitraukus dėmesį nuo ūkanoto Takio į šią drabužiais smarkiai save dengiančią merginą, jo veide vėl atsirado šypsena. Iš veido, nors ir sunku teigti, mergina neatrodė bloga, bet Alm jai nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo tiesiu žvilgsniu į ją kokias penkias sekundes ir tiesiog kažko laukė. Net pats nesuprato ko.

Tada jis atsistojo ir tarė "Štai ta galia - šešėlinė būsena." Po šių žodžių aplink jo kūną ėmė lakstyti įvairių atspalvių violetiniai šešėliai. Nuo jų kūno bruožų nebebuvo galima pastebėti. Taip pat ir spalvų. Viskas mėlynai violetinės spalvos ir nors ir žinojo kaip jis dabar atrodo - Alm vistiek pasižiūrėjo į savo rankas, kurios buvo apsuptos šešėlių. Tada, nieko nelaukdamas, jis priėjo prie šių įrankių ir rodydamas į juos paklausė "Galiu jau nešti?"

Vaikino atsakas tenkino Taki, tačiau mergina įsismarkavo. Klausimų gausybė kiek nustebino, bet galiausiai iššaukė šypsena. Taki darėsi linksma, nes galvojo, kad pagavo kažką svarbaus. Užbaigus sakinį ir apžiūrėjęs Alm galias, Taki kiek nutilo. Jis panaršė savo atmintyje kol prisiminė merginą. Tai buvo gana lengva nes priešais buvo jos veidas, o ir miško tema kažkaip praskaidrino atmintį.

Taki kiek nusišypsojęs tarė: "Pirmiausia, tu sulaužei vieną taisyklę.Nepaklusai man. Antra, tavo veidas man matytas prieš savaitę, tu buvai visa kruvina. O dabar tu skleidi žinias apie mišką?" Nors sakinys ir skambėjo, kaip klausimas. Taki nelaukė atsakymo: "Mišką aš dalinai pažįstų, Tarybos nariai iš čia ir gauna maisto jums. Pasiklysti neturėtume, bent jau kol būsite su manimi. O dėl medžio tai galite daryti kaip nori. Mano misija atrasti ir duoti jums antrarūšiams galimybę išgyventi. Jei manote, kad užaugęs medis yra tiek pat vertas kiek sėklos, tai čia jau jūsų problema." Taki neketino aiškinti, jog apie šį medį, niekas nebuvo aišku. Bet jei jo augimo greitis nesiskiria nuo kitų, tai sėkloms pavirsti į vaisius nešantį medį užtruks per ilgai. Ypač, kai žmonės kovoja už savo gyvybę kiekvieną dieną.

Taki net nebelaukė merginos atsakymo, jis kiek nusivylė nežinojimu apie tarybą ir maistą. Maniakas tiesiog pradėjo lįsti į mišką, kartais atsigręždamas atgal. Miškas buvo tankus, o žolės aukštos. Miško pradžioje buvo vos keletas gyvių, bet visi baikštus. Tokiame gilume nebuvo net įmanoma susimedžioti maisto, nes gyviai maži ir greiti. Jie tiesiog nebuvo verti. Taki laukė gilumos, kai šviesa vos pralenda pro medžius ir atrodo lyg būtų tamsu kaip po mėnuliu naktį.

Belaukiant Taki atsakymo į klausimus pasigirdo kito vaikino balsas, kuris ėmė diktuoti savo sugebėjimus, tad Kleira automatiškai į jį atsisuko ir klausėsi, ką šis kalbėjo. Vis gi, išgirsti ir apie kitų sugebėjimus buvo paranku, o vaikinas, prisistatydamas Alm, negaišo laiko. Baigęs jis įsmeigė savo žvilgsnį į pačią Kleirą, tačiau ši dar kalbėti nesiruošė, bent kol Taki jai neatsakys. Vaikino žvilgsnis buvo keistas. Jis į ją žiūrėjo, lyg tyrinėdamas ir net nusisukusi nuo jo, ji galėjo jausti kaip buvo stebima, kas merginai nelabai patiko.

Kleira vėl atsisuko į Alm, kai šis pareiškė apie demonstruojamą galią. Vaikiną apsupę šešėliai atrodė keistai, bet įdomiai ir mergina negalėjo nuo jų atitraukti akių kol jie neišnyko. Ji pagalvojo ir apie savo pačios galias, kurios iš pažiūros neatrodė nė kiek įpatingos. O galbūt ji taip manė tik todėl, kad tai buvo jos galios. Juk tai, ką turi kiti visad atrodo įdomiau ir įspudingiau, negu tai, ką turi pats. Bent taip atrodė merginai.

Taki balsas nutraukė visas Kleiros mintis, o patys pirmieji žodžiai "tu sulaužei vieną taisyklę" ją suglumino. Atsikalbinėti ji nesiruošė, bet kartu ir nemanė, kad padarė kažką blogo. Ji tiesiog norėjo daugiau informacijos, kad žinotų apie jų situaciją. Mergina gerai žinojo kaip pavojinga yra miške ir ten pasiklysti dar kartą visai nenorėjo, tuo labiau, kad iš ten ištrūkti pavyko tik visai neseniai. Tolimesni Taki žodžiai visai sustingdė merginą, ypač jam garsiai išreiškiant, kad jis ją matė kruviną. Ji suprato, kad tarybos narys ją prisiminė, prisiminė ir klausimus, kurių jos klausė ir kadangi tema buvo susijusi su jais, atrodė, kad mergina vis dėl to kažkaip išsidavė vyrui. Dabar ji buvo beveik įsitikinusi, kad Taki suprato.
-Aš tik nenoriu ten pasiklysti...
Lyg pasiaiškindama ištarė Kleira, tačiau Taki nelaukdamas ją pertraukė ir tęsė savo kalbą, iš kurios jokios tikslios informacijos vis tiek nepavyko išpešti. "Ką, jis koks burtininkas, kad taip paprastai sugebėtų orientuotis tame keistame miške?" susiraukusi pagalvojo mergina, tačiau nusprendė daugiau vyro neklausinėti ir tiesiog stebėti jo metodą. Šiam visiškai baigus ir pradėjus eiti miško linkme, mergina greitai pagriebė maišą ir porą šalia numestų įrankių ir nusekė paskui tarybos narį.
-Turėjau omenyje surinkti visus vaisius nuo medžio ir kelis panaudoti kaip sėklas. Gabenantis visą medį pro tankų mišką prarastume daug vaisių, o ir nežinia, ar tą medį iš vis pavyks priauginti.
Nepasiduodama kalbėjo mergina eidama Taki iš paskos, nes nenorėjo, kad liktų kokių nors nesusipratimų, bet pokalbio ta tema ji nebetęsė.

Kleira skynėsi kelią pro tankų mišką paskui tarybos narį per daug nuo jo neatsilikdama. Kuo giliau jie ėjo, tuo labiau medžių šakos dengė dangų nepraleidžiant šviesos, tačiau kai kuriose vietose ploni ryškūs šviesos ruožai sugebėdavo prasiskverbti pro medžių lapus ir krisdavo tiesiai į žolę. Vaizdas buvo nepakartojamas. O kuo tamsiau darėsi miške, tuo labiau švytėjo Kleiros akys, lyg katės tamsoje.

Nenorėdama ir toliau laužyti jau sulaužytos taisyklės, mergina vis gi nusprendė prisistatyti.
-Beje, aš Kleira. Turiu neįprastai jautrią klausą, esu greita ir matau tamsoje.
Sudiktavo kaip kokį eilėraštį tai, ką, jos nuomone, Taki reikėjo apie ją žinoti. Tokie sugebėjimai jiems šioje ekspedicijoje galėjo būti labai pravartūs, ypač pranešant apie artėjantį pavojų. Komandoje stojo tyla, nes mergina daugiau neprakalbo, bet ne dėl to, kad lauktų Taki atsakymo. Ji tiesiog bandė įsiklausyti į miško garsus.

Šešėliai nuo Alm kūno niekur nedingo, jie pastoviai jį suka - gal Kleirai tik akimirką taip pasirodė, nes Alm nuėjo nuo saulėtos vietos į pavėsį, nors tai jo šešėliams didelios įtakos ir neturi. Aišku, pats Alm nėra pilnai savo kūno matęs nuo to laiko kai buvo perkeltas į 13 zoną. Čia kolkas nematė nei vieno veidrodžio, o žiūrint į vandens paviršių nėra taip lengva įžiūrėti smulkmenas.

Alm jautėsi kiek kvailai. Nors kalbėjo ir nedaug, bet į jo žodžius visiškai nieko nebuvo atsakyta, jis , rodos, buvo ignoruojamas. Bet jam tai nebuvo svarbu. Net ir nesulaukęs atsako jis pasiėmė įrankius ir ėjo paskui šiuos du kiek truputi atsilikdamas. Kaip bebūtų keista, net ir nešami įrankiai jam netrukdė einant spragsėti pirštais ir žiūrėdamas į savo pirštus, jis pamatė jog pažastyse nešami įrankiai irgi buvo apsupti šešėlių. Jis pirma kartą būdamas tamsos formoje kažką neša, todėl šis vaizdas jį nustebino.

Išgirdęs Kleiros galią, net tyliai ištarė "Tau tikrai pasisekė. Aš ir tokios norėčiau", bet kas iš tiesų jį domino tai buvo Taki galia. Jis yra žinomas kaip vienas iš stipriausių, todėl būtų gerai žinoti ką jis sugeba. Tuo labiau jis visai norėtų kažkada sustiprėjęs patį Takį nukauti. Jam nepatiko Takio elgesys su kitais žmonėmis, nors kartais jis būna ir pateisinamas. Tik pagalvojęs apie sustiprėjimą, jis vėl prisiminė sportą. "Šįkart tik dvidešimt, kad neatsilikčiau" mintyse nusprendė jis bei numetęs daiktus ant žemės ėmė daryti greitus atsispaudimus. Jis užtruko gal kiek daugiau nei dešimt sekundžių - net menkiausias prakaitas nespėjo išpilti, todėl jis pasiėmęs daiktus ėmė spartesniu žingsniu artėti prie Takio ir Kleiros, kurie jau buvo truputi toliau. Tikriausiai Taki jam vėl kažką žiauraus pasakys kaip "Neatsalik jei nori išgyventi" ar "Jei dar kartą atsiliksi - užmušiu", bet net pagalvojus apie tai jis ėmė tyliai juoktis bei priartėjęs prie jų jam patinkamu atstumu - apie septyniais metrais už nugaros, jis vėl ėmė eiti įprastu tempu ir vėl pradėjo spragsėti.

Taki tiesiog ėjo gilyn. Kleiros klausimas taip ir liko neatsakytas. Nors jis ir buvo išgirstas, Taki nusprendė palikti šią diskusiją, kai jau ras medį. Tokiame miške geriau neskleisti per daug garso. Nors maniakas susitvarkytų dar tokiame gilyje, papildomas triūsas buvo nereikalingas. Alm veiksmai tuo tarpu stebino. Mestelėjęs žvilgsnį atgal jis pamatė atsilikusį ir užsiėmusį vaikiną. Jam prisivijus Taki ramiai tarė: "Neužilgo pasinersim į gilumą, aš pats ten beveik nieko nematau, bet kelią žinau. Kleira, tu atsakinga už žvalgybą, o Alm, tu už jos gynybą. Jei kartais sutiksim priešą kurio nesugebėsiu nugalėti, aš jums liepsiu bėgti. Jei taip jau atsitiks, nedvejokit..." Taki tiesiog nutilo. Jis neketino tiek daug sakyti, bet tuo metu išreiškė viską apie ką galvojo. Nors tikimybę, kad dabar užpuls dar maža, nes Taki neslėpė savo žudikiškos auros. Nors tokios nelabai jautėsi, bet šie gyviai ją kažkaip jaučia.

Įslinkus į miško gilumas, Taki laikysena pasikeitė. Kadangi medžioklėse tarybos nariai vadovaujasi nuojauta ir klausa, maniakui teko susiimti. Nors to daryti ilgai neteko. Medžiokles zonas praėjus miškas pašviesėjo. Taki buvo jau kiek sunerimęs, iš šitos zonos pats Taki buvo kilęs. Šioje zonoje galėjo būti tarybos lygio gyvių. Iš senų laikų jis prisiminė matęs vaisiaus medį. Tai buvo slaptoji priežastis, kodėl būtent jis pasiėmė šią užduotį.

Prašviesėjimas buvo tik vienoje vietoje, apie 50m skersmeniu. Pačiame viduryje buvo medis. Jis buvo kiek kitoks. Lapai buvo raudoni, nors dabar buvo vasara. Vaisiai tuo tarpu buvo geltoni ir panašus į obuolius. Viskas kaip ir gerai, bet prie jo gulėjo keli panašus į šunys gyviai. Jie buvo visi juodi, su keliais raudonais dryžiais ant šono. Taki dar tokių nebuvo matęs, bet dėmesys krito ant medžio. Bemąstant jam išsprūdo: "Adomo obuolys", po šių žodžių jam suėmė tilus juokas. Šis juokas, aišku, išbudino gyvius. Šunys pradėjo urgzti, o prie pat medžio atsikėlė dvigubai didesnis šuo. Jis buvo panašesnis į vilką žmogaus dydžio. Taki pastebėjo šį vadą ir kiek sunerimo: "Išžudysiu kiek galėsiu, bet aš tikriausiai busiu užsiėmęs su didžiuoju." Tokiame gylyje galėjo būti ir Taki lygio priešų. Vadas buvo geriausias spėjimas.

Kleira visiškai nepriekaištavo dėl to, kad Taki daugiau nieko neatsakė. Ji pati suprato, kad kuo giliau jie buvo, tuo didesnis pavojus jiems grėsė, tad naudojosi savo klausa ir kitais instinkais nustatyti, ar link jų kas nors neartėja. Kol kas, neskaitant kelių silpnų eksperimentų ar šiaip keistų miške gyvenančių padarėlių, nieko daugiau nebuvo, bent 20 metrų spinduliu aplink juos. Kleiros žingsniai kėlė vis mažiau garso, kol iš vis nustojo skleisti bet kokį garsą. Ji grakščiai perlipo visas šakas joms net nesutraškėjus. Atrodė, lyg ji sėlintų prie grobio, bet papildoma tyla net iš vieno komandos asmens, net jei tai buvo ir ji pati, pagelbėjo merginos jautriai klausai.

Kleira išgirdo Alm šnabždesį apie jos galias. Vaikino žodžiai ją privertė nusišypsoti, nors to ir nesimatė jai nusisukus ir apsigaubus gaubtu. Merginą tokie žodžiai džiugino ir širdį apėmė šioks toks mielas šilumos jausmas. Atrodo, kad buvo ir kitų, kurie įvertino jos sugebėjimus. Visiems beeinant mišku mergina pajuto, kad Alm per daug atsiliko, tad sustojusi atsisuko atgal pasižiūrėti kame buvo problema. Vaizdas ją apstulbino. Alm ant žemės darė atsispaudimus. Tokiu metu, kai gyvybei grėsė pavojus. Neatrodė, kad vaikinas labai pažinotų mišką, o jam atsilikus, jis nieku gyvu kelio atgal nesurastų. Pati Kleira iš miško ištrūko tik dėl to, kad jai pasisekė. Vaikinui ji nieko nepasakė, tik nusisuko ir tuo pačiu pamatė, kad Alm sugebėjo atkreipti ir Taki dėmesį. Jis neatrodė labai patenkintas.

Taki nurodymai buvo aiškūs ir Kleira tik linktelėjo nieko nesakydama. Ji suprato padėties rimtumą, todėl tęsė, ką pradėjo, ir buvo komandos akys ir ausys. Strategija buvo pakankamai gera, Kleira turėjo padėti Taki vedant kelią ir pranešti apie pavojų, o Alm užsiimtų gynyba pavojui ištikus. Suprantama, mergina nepasižymėjo didele jėga. Yra tik vienas būdas jėgai šiek tiek pakilti ir šia savybe Kleira negalėjo taip paprastai pasinaudoti, todėl tikėjosi, kad ji neatsiskleis. Taki liepimas jiems bėgti, ištikus per dideliam pavojui buvo iš dalies logiškas, bet kartu ir neprotingas. Visi kartu, jeigu dirbtų taktiškai, jie turėtų daugiau šancų nugalėti stipresnį eksperimentą, o išsilaksčius jie tik atkreiptų kitų miške esančių eksperimentų dėmesį bei patys pasiklystų ir galiausiai būtų sumedžioti. Tai buvo tik laiko klausimas. Tačiau vėl gi, mergina tylėjo ir nieko nesakė. Nemanė, kad šiuo metu Taki jai atsakytų, o jei ir atsakytų, geriausiu atveju tai būtų "mano žodis galutinis".

Taip beeinant miškas prašviesėjo. Kleira lėtai dairėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, kol pamatė išskirtinai atrodantį medį su vaisiais. Tai turbūt buvo tas medis, kurio jie ir ieškojo, tačiau kažkas buvo ne taip. Per lengva. Geriau įsižiūrėjus ji pastebėjo kelis miegančius gyvius prie pat medžio. Buvo aišku, kad jų nepatraukus, jie medžio neišraus. O į medį įlipti neprižadinus padarų būtų gan sudėtinga. Taip bemąstant šalia Kleira išgirdo Taki nevykusį komentarą ir krizenimą, kurį tuoj pat pagavo gyvių ausys. Kleirai sutvinkčiojo antakis ir iš burnos išsprūdo.
-Idiotas.
Išsireiškė pakankamai garsiai, kad Taki išgirstų. Ji tikėjosi, kad po kovos pats vyras turbūt ją užsipuls už tokį nepagarbumą, bet tokioje situacijoje jis neturėtų pasiaiškinimo dėl komandai sukelto pavojaus.

Merginą realybė pagavo tik tada, kai link jos judėjo nemažo dydžio žveris. Staiga merginą išpylė šaltas prakaitas dėl atsiradusio baimės jausmo. Kleira neturėjo žudikiškų instinktų, nes gyvendama miške eksperimentus žudė būdama 'ne savimi'. Pirma reakcija buvo lėta. Sustingęs kūnas nepajudėjo laiku, o kai jau ruošėsi trauktis, būtybė jau buvo ore ir skrido jos link. Tai užsibaigė tuo, kad žvėris nuvertė merginą ant žemės. Jis drąskė merginą bandydamas prikišti savo seilėmis varvančius nasrus kuo arčiau jos ir įsikabinti į jos šiltą kūną. Tuo tarpu mergina paleidusi maišą bei kastuvą, abiejomis rankomis bandė sustabdyti padaro letenas bei artėjančius nasrus. Baimės apimtu žvilgsniu ji pažvelgė tiesiai į padaro kriaugėriškas akis. Rankoje ji vis dar laikė peilį. Ji per daug laisvai peiliu pasinaudoti negalėjo, nes atleidus ranką žvėris tuoj pat ją išdrąskyrų. Bet ji galėjo pasiekti jo kaklą alkūne sulaikydama leteną. Taip ir padarė. Užsimerkusi ji sukaupė jėgas ir įgrūdo peilį į būtybės kaklą. Iš žaizdos bėgantis kraujas tuoj pat išsitaškė merginai ant veido. Dūris nebuvo pakankamai gilus, kad nužudytų žvėrį, bet skausmą jis ekspresyviai išreiškė garsiai sukaukdamas.

Tai buvo vienintelis kartas kada Alm ėjo į mišką. Neapdairiai jis buvo atsilikęs nuo komandos draugų - jei juos taip galima pavadinti, bet suprato kad negali atsilikti pernelyg daug, todėl daug atsispaudimų ir nedarė. Kolkas gyliai į mišką jie nebuvo nuėje, o gal taip tik jam atrodė - gal šis miškas nėra toks jau didelis, kaip kad buvo netoli jo namų, Junktinėje Karalystėje. Ten jis su savo netikrais broliais ir seserimis darydavo viską: Žaizdavo gauditynes, slėpynes, kaip kokie beždžioniukai laipiodavo medžiais, o vėliai subrendę vaikinai eidavo į mišką pasportuoti. Nuo šių prisiminimų Alm širdis tiesiog pradeda virti. Bet jis jau žino, kad jei ir grįžtų atgal, jis nebepamatytų bent jau keturių savo geriausių draugų ir žmonių su kuriais žaidė ir sportavo - juk jie numirė tapę nepasisekusiais eksperimentais. Taip pat ten gyvenimas jam nebuvo nei kiek lengvesnis nei čia - 13 zonoje. Bent jau grūbus, vyriškas, daugeliui beveik nepakeliamas darbas jį užgrūdino, todėl jam nėra taip sunku gyventi perkeltam į kitą pasaulį.

Kalbant apie darbą, Alm jam ir buvo pasiruošęs. Po ilgo užsisvajojimo, jis pamatė tikriausiai tą medį, kurio ieškojo. Tik čia buvo problema - kažkokie ketvirtarūšiai padarai jiems trukdė. "Gerai kad bent jau laiku pabūdau iš svajonių ir prisiminimų pasaulio" pagalvojo jis, nes kitaip būtų tiesiog ėjęs tiesiai į pražūtį. Taip pat, be abejo, jam pasisekė kad pakelėjė jo niekas neužpuolė - "Visus kitus kartus reikės būti budresniam" vėl sau priminė jis, kai jo akyse pasirodė vaizas, kai Kleira ėmė pulti tas gyvis. Alm nedelsiant ėmė bėgti link Kleiros, tam kad padėtų - juk du prieš vieną geriau nei vienas prieš vieną. Jam bebėgant, Kleira jau buvo perdurusi šį gyvį, bet Alm nesustojo ir toliau bebėgdamas, įsibėgėjęs spyrė šiam gyviui į galvą. Tada jis ištiesė Kleirai ranką, padėdamas jai atsistoti ir laukė kitų gyvio veiksmų.

Taki buvo pasiruošęs žvėrių atakai, tačiau merginos komentaras jo dėmesį nukreipė į ją. Maniakas buvo apstulbęs. Taip jį paskutinį kartą pavadino tarybietis, kurio vietą jis užėmė. Ši menka antrarūšė sugebėjo jį įžeisti. Jos gyvybė staiga tapo nereikalinga ir netgi trukdanti. Jo mintyse jau sukosi vaizdai kaip nudobti merginą. Atitraukęs rankas nuo kūno jis jau buvo pasiruošęs atskleisti savo galią. Tačiau merginą užpuolė gyvis.

Vaizdas, kai mergina krenta ant žemės, nuramino Taki. Jai padėti nebuvo noro, todėl jis nusisuko ir net tikėjosi, kad gyvis laimės. Jis gal dar ir būtų pasiklausęs atomazgos, tačiau šuo įsisegė jam į ranką. Suleisdamas savo iltis, gyvis pagavo maniako dėmesį. Kiek pasilenkęs jis ramiai ištarė: "Ne ant to šoki." išskleisdamas savo ašmenys rankose, gyvis iškart krito. Kruvini peiliai, atrodantys lyg pjaunamojo disko dantys, buvo pasiruošė. Taki veide matėsi rimtumas, skausmas tikriausiai kiek įtakojo jo nuotaiką. Tačiau žaizdos jam dažnos, eksperimentai padarė savo.

Taki kiek pastovėjęs pradėjo bėgti link priešų. Jų buvo apie 20 ir gale buvo vienas didysis, dvidešimt pirmas. Taki bėgo tiesiai link jo, bet keli šoko su savo iltimis ant jo. Suktais judesiais, Taki paleido savo kumšti link vieno iš jų. Smūgis neturėtų labai daug žalos, bet prieš pat susidūrimą, Taki ranka pasitraukia. Ašmenys prapjauna gyvi vos ne per puse, tačiau ranka nesustoja. Greitu judesiu ranka nuskrenda žemyn, kol pasiekia žemę. Permetęs savo svorį ant rankos, Taki iškelia kojas ir paleidžia ašmenis ant jų. Staigiai versdamasis, maniakas ištiesia vieną koją ir perskrodžia gyvį. Nusileidęs jis sekundę pastovi, kol atgauna pusiausvyrą. Dar vienas šoka ant jo iš priekio. Šie gyviai visai neturi baimės jausmo. Taki ištiesia savo kairę ranką į priekį, link gyvio burnos. Pats šuo užšoko ant peilio. Iškart po trečio gyvio, Taki šoko link vado su tomis pačiomis kraujuojančiomis rankomis ir ašmenimis. Tačiau šio gyvio nasrai įsikibo į ašmenis ir juos nukando. Po tokio veiksmo Taki atšoko atgal ir nusijuokė. Daugiau silpnųjų nebebuvo aplink jį.

Kol vadas su vadu kovojo, visi mažyliai pradėjo eiti link Alm ir Kleira. Jie iš pradžių sėlino, bet galiausiai pradėjo bėgti ir šokti. Šių gyvių vienintelė taktika buvo greitis. Jie stengėsi perblokšti užšokdami arba įsikibti į kūno dalis ir savo vienetais nudobti.

---

20 Neaiškių silpnesnių eksperimentų
Jėga: 10
Greitis: 12
Ištvermė: 5
Mutacija: 9
Liko: 16

Vadas
Jėga: 31
Greitis: 14
Ištvermė: 19
Mutacija: 21

Kleira nematė Taki įniršusio šalto žvilgsnio nutaikyto tiesiai į ją, nes buvo per daug susirūpinusi priešais. O greitai teko galinėtis su vienu iš jų ant žemės. Žvėris pasirodė stipresnis už merginą. Jeigu ji būtų be ginklo, ji nieku gyvu prieš jį, o tuo labiau prieš jų bandą, nelaimėtų. Geriausiu atveju ji galėtų tik pabėgti. Nors mergina ir sugebėjo įdurti būtybei, tačiau to nepakako, kad jį pribaigtų. Ji manė, kad pateko į labai keblią situaciją, tačiau staigus Alm smūgis nubloškė žverį ir vaikino padedama Kleira labai greitai atsikėlė. Per tą laiką padaras atsigavo ir jau ruošėsi šokti ant merginos. Ji atsisuko į žvėrį ir jam bešokant abiejomis rankomis iškėlė peilį į viršų. Kadangi mergina buvo greitesnė, ji sugebėjo įdurti padarui pirma ir šis buvo priverstas nukristi ant žemės. Su didele baime ji žiūrėjo į žaizdą padaro kūne ir abi iškruvintas savo rankas belaikančias į padarą įsmigusį peilį. Taip abiejomis rankomis mergina ištraukė peilį ir dar porą kartų suvarė jį į padarą, kad įsitikintų, jog jį tikrai pribaigė.

Kleiros veido išraiška nebuvo panaši į kažko, kas būtų išgyvenęs miške ilgą laiką kiekvieną dieną žudydamas. Ji atsisuko į Alm ir tik dabar sugebėjo jam padėkoti.
-Ačiū. Ką manai, jeigu tu juos nudaužtum taip duodant man laiko juos pribaigti?
Greitai mestelėjo klausimą vaikinui, kol Taki dar buvo užsiėmęs kitais žvėrimis. Komandinis darbas visiems būtų labiau pravertęs. Be to, jeigu tektų kovoti kiekvienam už save, komanda turbūt pakankamai greilai sumažėtų.

Taki užsiėmus su bosu, visi mažesnieji gyviai staiga ėmė bėgti link Kleiros ir Alm. Kleira greit užsikišo kruviną peilį už diržo po dar labiau apdrąskytu apsiaustu ir greit čiupo ant žemės numestą kastuvą. Įrankį buvo galima panaudoti kaip ginklą ir jis buvo daug ilgesnis. Greitais judesiais Kleira bandė išvengti į ją lekiančių gyvių ir neleisti jiems jos apsupti. Tuo pačiu daužė juos kastuvo smailia galūne. Stengėsi pataikyti į jautriausias žvėrių kūno dalis kai galėjo, bet dažniausiai smūgiai kliuvo bet kur, kad tik jų neprisileisti artyn. Taip pat buvo svarbu neatsilikti nuo Alm, nes be jo pagalbos mergina jautė, kad nesusitvarkys.

Nors ir vienas iš šešiolikos jau buvo nukautas, bet Alm nesijautė jau toks užtikrintas savo jėgomis. Tada jie kovojo du prieš vieną ir tai reikėjo kelių gerų Kleiros dūrių kad šį žvėrį numarintų. Tikriausiai šie visi žvėrys, išskyrus bosą, yra panašių jėgų. Taip pat iš žvėrių puolimų Alm susidarė tokį įspūdį, jog kiekvienas žvėris yra tokio pačio stiprumo kaip ir jis. "Taki juos gerai pataškė, galėjo ir dar bent kokių dešimt nudėt" pagalvojo jis ir jautėsi labai silpnas, bet juk šį kartą taip pasijautęs tai tikrai neims daryti atsispaudimų, atsilenkimų ar dar kokios kitos velniavos.

Jis pradėjo nervuotis, tuo pačiu ir spragsėti pirštais. Galvojo kokią taktiką čia sugalvojus, bet nespėjo pats nieko sugalvoti, kai išgirdo Kleiros gana paprastą taktiką. Jis neturėjo kitos išeities, todėl linktelėdamas galvą sutiko su Kleira. Tada jis pasiėmė kitą kastuvą, kurį greitai apsupo šešėliai ir mėgino pagauti žvėris po vieną. Staiga pamatė, jog vienas iš jų buvo šiek tiek toliau, todėl rodydamas pirštu į jį jis surėkė Kleirai "Žiūrėk" ir bėgo link jo. Pribėgęs prie šio gyvio, Alm paleido gana greitą smūgį kastuvo šonu, taip lyg pjaudamas, bet šis smūgis buvo beveik idealiai atremtas, paliekant tik mažą žaizdelę ant gyvio pilvo. Galvodamas kad nieko vienas negali padaryti, jis laukė Kleiros ir tikėjosi kad jie suspės šį nudobti kol neatbėgs kiti.

Taki buvo užimtas didžiojo šuns, bet vis tiek kartais dirstelėdavo į jo savanorius. Iškart po atsitraukimo, jo galva pakrypo link kovojančios porelės. Jų komandinis darbas buvo geras, Taki tikriausiai net negalėjo lygintis komandiškume. Visa taryba buvo labiau pavieniai kariai, nei būrys. Kol kas Taki nematė tikslo atsitraukti nuo savo taikinio. To paties nematė ir gyvulys.

Taki apsidairymas kainavo brangiai. Šuo greitu šuoliu įsikabino į šoną ir sučiaupė nasrus. Skausmas kiek pabudino maniaką, tačiau jo kiekis sustingdė vietoje. Taki galėjo atlaikyti žaizdas, bet tokio masto net jį išbalansavo. Po krimstelėjimo šuo vėl atsitraukė. Laukė geresnės progos vėl paragauti savo priešininko. Taki šį laiką išnaudojo gan greitai. Apsičiupinėjęs žalą, nusprendė, kad atsikando mėsos, truputėli šonkaulių, bet organai liko sveiki. Įtempęs ir surišęs savo apsiaustą, Taki pasirūpino 'pirmąja pagalba'. Rišimui baigiantis, peraugęs šuo vėl šoko, tačiau šį kartą maniakas jau buvo pasiruošęs. Šuolio eigoje, Taki kelis žingsnius dėjo į šoną ir taip išvengė smūgio. Kol Taki neatgaus daugiau galios, kurią atėmė nauja žaizda bei kraujuojančios rankos, jis negalės normaliai atakuoti. Iš sveikosios pusės rankos išdygo ašmenys ir Taki pasiruošė smūgiuoti. Pasikartojus šuoliui, Taki vėl pasitraukė, tačiau šį kartą, pats Taki užšoko ant mažesnio padaro ir suleido savo ašmenys į jo galvą. Tai buvo gana lengva, nes jis net nematė užpuoliko. Šis triukas vos neuždėjo dar vienos baudos, net vadas greit šoko ant maniako. Vikriu judesiu atgal, Taki išvengė ir toliau laukė priešininko atakų.

---

20 Neaiškių silpnesnių eksperimentų
Jėga: 10
Greitis: 12
Ištvermė: 5
Mutacija: 9
Liko: 15

Vadas
Jėga: 31
Greitis: 14
Ištvermė: 19
Mutacija: 21

Kleirai palengvėjo po Alm linktelėjimo sutinkant su jos strategija. Tai reiškė, kad ji nebus palikta kovoti su dalimi tų žvėrių visiškai viena, taip pat ir jis. Vis gi, jiems visiems praverstų, jeigu visi trys išgyventų, nes užduočiai buvo pravatūs visų tryjų narių sugebėjimai.

Džiaugtis nebuvo kada, kraujo ištroškę žvėrys artėjo ir stengėsi įsikabinti į lengviausiai pasiekiamas kūno dalis. Kleira buvo susikoncentravusi labiau į gynybą, bet tuoj pat išgirdo Alm šūktelėjimą. Jai pakėlus akis, jis jau bėgo link toliausio taikinio. Iš pradžių ji galvojo, kad reikėtų atsikratyti arčiausiai esančių padarų, bet greit susiprato, kad tokiu būdu jie tik leistų kitiems greičiau juos apsupti. Bėgti tolyn ir priversti žvėris juos vytis buvo turbūt geriausias būdas šiuo metu. Pasikliovusi savo greitais judesiais bei ištverme mergina užvožė arčiausiai buvusiam padarui ir peršokusi jo kūną nubėgo Alm link, kol jis buvo nukreipęs vieno iš padarų dėmesį. Tvirtai perėmusi kastuvą kairiąja ranka Kleira išsitraukė kruviną peilį ir susmeigė naujam taikiniui kuo giliau ir stipriau. Kad šį pribaigti teko įvaryti kelis taiklius dūrius į stuburą, o tai nebuvo lengva, nes po pirmo dūrio padaras vis muistėsi. Per tą laiką link porelės artėjo likusi bandos dalis.

Kleirai vos spėjus ištraukti peilį iš žvėries kailio, kiti jau vėl bandė ją apsupti. Arčiausiai jos buvęs padaras staigiai šoko jos link. Mergina bandė apsiginti blokuodama būtybės nasrus kastuvu, bet padaras buvo stipresnis ir ji negalėjo per daug pasipriešinti laikydama įrankį viena ranka, tad vos pati sau juo neužsivožė. Nespėjus užsikišti peilio už diržo, teko abiejomis rankomis suimti abu kartu sudėtus ginklus ir vožti padarui dar kartą. Ji jautė, kaip pamažu vis labiau apima nerimas.
-Negi nėra greitesnio būdo!?
Netyčia išbėre mintis garsiai. Šis nerimas pamažu ėmė keisti jos emocinę būklę. Mergina jau nelabai sugebėjo išbūti rami.

Alm ir pats pasimetė - jų daug, jie tokie pat greiti ir stiprūs kaip jis, bet gana gerai jiems sekėsi. Taki dar vieną nudėjo, Kleira dar vieną padūrė - liko tik trylika gyvių. Aišku, trylika yra labai daug, bet jei išgyveno prieš šešiolika, tai tikriausiai išgyvens ir prieš trylika. Tik tai apmąstęs jis tyliai ištarė:
- Gal ir yra greitesnis būdas, bet manau kad ir taip mums gerai sekasi. Žiūrėk, iš dvidešimt liko tik trylika ir nesvarbu kad daugelį iš jų nudėjome ne mes, o Taki.
Dėl tokių ilgų sakinių, jis buvo trumpam atitraukęs dėmesį nuo šių ketvirtarūšių padarų. Tai jam daug kainavo - baigiant kalbėti jis greitai pajautė, jog vienas iš šių padarų yra įsikandęs į jo dešiniąją ranką, kiek žemiau alkūnės. Tikriausiai būtų praradęs ranką, jei ne sugebėjimas paversti savo kūną iliuziniu. Taigi kairiąja ranka daužydamas gyvį su kastuvu, tuo pačiu metu jis pavertė dešiniąją iliuzine ir ištraukė ją iš šuns nasrų. Po to jis pavertė visą savo kūną iliuziniu ir kiaurai tą šunį perėjo. Atsiradęs šiam už nugaros, jis paleido galingą lyg ir pjūvį kastuvo šonu į šuns kaklą, kuris labai smarkiai įpjovė šunį - gal net daugiau nei pusė kaklo buvo perrėžta. Todėl jis greitai, iš visų jegų užsimojo antrą kartą ir taip pat trenkė į tą pačią vietą. Šitaip šuns galva nuskrido jam nuo pečių - liko tik dvylika.

Kiek palaukęs Alm išjungė tamsos formą, kad šešėlių netrukdomas galėtų matyti savo kūną. Pažiūrėjęs ir pačiupinėjęs savo dešiniąją ranką, jis mintyse įvertino jos būklę "Lūžis. Bent jau uždaras. Kažkaip įdomiai šis žveris kando, nes ranką sulaužė, o žaizdos didelės nepaliko. Su tokiais nasrais jis galėjo tą ranką nuplėšti." Alm pasisekė kad jis kairiarankis - bent jau geriau valdoma ranka galės geriau kovoti. Tada jis, laukdamas Kleiros veiksmų ir kokios jos idėjos, stovėjo ir vėl įjungė tamsos formą, kad bent kiek būtų stipresnis ir naudingesnis kovoje.

Taki jėgos silpnėjo kas sekundė. Net sustabdžius kraujo fontanus, viduje truko skysčių. Maniakas šiaip nesiskusdavo žaizdomis, nes jos ganėtinai greit užgydavo, bet kai truko pora kaulų ir mėsos, tai nebuvo juokas. Geliantis skausmas vėrė Taki, kol šuo žvalginėjo jį. Tikriausiai mato pietus ir nieko daugiau. Jis tik žaidė su savo maistu. Bent taip atrodė pačiai aukai ir tai jam labai nepatiko. Taki įsitikinimai tikriausiai buvo pagrindinė varomoji jėga. Kraujo troškimas ir įsitikinimai, šiuo metu veikė abu.

Nors Taki mąstė labai susikaupęs, išvenginėti jis nepamiršo. Greiti, bet smulkūs judesiai nevargino ir leido mąstyti. Nuo negatyvių emocijų vos nepratrūkęs Taki sugebėjo nusiraminti iškvėpdamas orą. Situacija buvo nekokia. Visiškai sveika gyvastis taikėsi į suluošintą žmogiukštį. Tačiau planas jau buvo eigoje. Kiekvieną kartą šuniui šokant, Taki apžvelgdavo jo kūną. Jei nasrai sugeba sulaužyti jo ašmenis, kova nebuvo labai sąžininga. Bet kaip kiekvienas stiprus dalykas, šis šuo turi silpnybę. Greitis tokiam gyviui buvo tobulas ypač šokinėjant, o jėga neišpasakyta, tačiau tokie veiksmai rodo slėpimą. Šie gyviai nenori prisiartinti ir kovoti iš arti. Tamsi oda dengė jų kūnus, bet pilvo sritis buvo kiek šviesesnė. Įsivėlus į kovą, tai lengvai pastebima. Bet kai jie šokinėja pirmyn ir atgal, labiau rūpiniesi nasrais. Tą vietą ir reikia atakuoti.

Teorijos lieka teorijomis, kol jų neišbando. Ką tik pasitraukęs nuo dar vieno šuolio, Taki paleido ašmenis ant dešiniosios rankos. Priešingoje pusėje nei buvo žaizda. Vis dėlto dešinę pusę turėtu lengviau būt valdyti. Sulaukus dar vieno šuolio, maniakas padėjo žingsnį į prieki vietoj atgal. Greitu judesiu pritūpdamas, Taki palindo po gyviu. Sekundės tikslumu, Taki paleido savo ašmenys per gyvio pilvą. Šis iškart atsidarė kartu su fontanu krauju. Iš inercijos gyvis nuskrido toliau ir nukrito. Taki atkeršijo už savo šoną. Viskas būtų gerai, tačiau šuo vėl atsikėlė. Tačiau dabar kova lygesnė.

Belaukdamas šuns atsako į Taki veiksmus maniakas, trumpam žvilgtelėjo į savanorius ir surėkė: "Pilvas silpnoji vieta, naudokit įrankius ar šakas." Stengėsi sakinį išlaikyti trumpą, nes nenorėjo padaryti buvusios klaidos. Akis į akį žiūrėjo du vadai, abu troško kito kraujo. Jų kova gali lemtį pabaigtį viso fiasko. Nors be savanorių, Taki būtų užimtas vien jų skaičiumi, tačiau jis pats to nenorėjo pripažinti. Jis dirba vienas.

---

20 Neaiškių silpnesnių eksperimentų
Jėga: 10
Greitis: 12
Ištvermė: 5
Mutacija: 9
Liko: 13

Vadas
Jėga: 31
Greitis: 14
Ištvermė: 19
Mutacija: 21

Alm optimizmas buvo juokingas tokioje situacijoje, tačiau jam išreiškus, jog jo nuomone jie visai neblogai darbuojasi, Kleirą kažkiek sugebėjo nuraminti. Mergina tikėjosi, kad vaikinas vėl pasigaus kokį padarą ir stipriai kirtęs jam duos jai laiko jį pribaigti, tačiau atrodo jų planas sustojo vietoje. Vienas iš žvėrių sugebėjo sužeisti Alm ranką ir kol šis atsivertęs iš šešėlių formos ją apžiūrinėjo, Kleira kastuvu vos vos sugebėjo numušti į vaikiną bešokantį dar vieną padarą.
-Ei, tau viskas gerai? Come on, nėra laiko spoksoti į žaizdas dabar!
Priminusi vaikinui jų situaciją Kleira pasisuko į kitą šoną ir užvožė dar vienam padarui. Toks daužymas juos tik dar labiau erzino, tad žvėrys pradėjo pulti vis agresyviau.

Taip kovojant pabaigos atrodo visai nesimatė iki kol nepasigirdo Taki žodžiai. Komandos vadas pagaliau užsitarnavo vado vardo. Sužinojus padarų silpnybę, Kleira dabar bandė labiau susikoncentruoti ties padarų pilvais. Bet tam reikėo, kad padarai į ją šoktų. Tokiu būdu buvo lengviau pataikyti į pilvą. Merginai pasisekė, kad žvėrys mėgo šokinėti. Iš šono į ją jau skriejo dar vienas padaras ir dabar gerai nusitaikiusi ji smailiu kastuvo galu užsimojusi dūrė būtybei iš apačios. Šis net garso išleisti nesuspėjo ir pradėjo spjaudytis kraujais. Žvėris nukrito ant žemės, bet tuoj pat bandė stotis.
-Pridenk mane!
Kleira greitai šuktelėjo Alm ir pribėgusi prie padaro įdūrė kelis kartus peiliu pribaigdama žvėrį. Toks poelgis atsisuko prieš ją pačią, kai į ją jau taikėsi penki kiti padarai iš skirtingų pusių.

Nors po rankos sulaužymo Alm dar spėjo vieną gyvį nužudyti ir gana nesunkiai, bet jis vėl suabejojo trijulės jėgomis. "Taki baigia nukraujuoti, aš sužeistas - tik Kleirai dar vis gerai sekasi. Bent jau tiek gerai" pagalvojo jis. Jei Taki nesugebėtų savo darbo atlikti, tada jie su Kleira tikrai būtų žuvę. Dabar jis jau gailisi jog prisidėjo prie šios misijos, jei taip ją galima pavadinti. Paaukoti savo gyvybės ir šiek tiek pabadauti jis nebijo - jam bus sunkiausia išgyventi tą laikotarpį kai jis grįš namo ir kažkokį laiko tarpą negalės daryti atsispaudimų, tai jam įvarys depresiją. Beabejo, dar nėra aišku ar jis iš viso sugebės grįžti namo.

Taip kažkurį laiką Alm suabejojo ir galvojo apie viską, kol neišgirdo Taki žodžių apie silpną vietą. Tai jiems žymiai pagelbėjo ir padėjo Alm atgauti ūpą. Per užsimąstymus jis net nebuvo pastebėjęs, jog Kleira jam ne kartą padėjo, numušdama priešus - prireikė kelių sekundžių kad suprastų kas įvyko ir po jos žodžių jis jai norėjo atsilyginti tuo pačiu. Skoloje jis buvo tik labai trumpam: Kleirai tik pradėjus bėgti, iškart prie jos, iš abiejų šonų, šoko du gyvuliai. Pirmąjį Alm lengvai nustūmė trenkdamas jam per pilvą kastuvo plokščiąja dalimi, tam kad stumimas būtų stipresnis, o sužeisti jį Alm dar spės. Tada jis jau norėjo bėgti link antrojo, bet praleido dar vieną žvėrį, kuris jį sužeidė į tą pačią dešiniąją ranką bei tą pačią vietą įkąsdamas. Dabar skausmas buvo jau veriamas ir Alm tuo pačiu turėjo atsikratyti šuns nuo savęs ir Kleiros. Jam vėl padėjo jo pagrindinė galia. Jis su gyviu ant rankos pradėjo bėgti, tada pavertė savo kūną iliuziniu, taip atsikratydamas šio šuns nuo rankos ir nestabdydamas jis toliau bėgo ir perskriejo kiaurai Kleirą. Tada atvertė savo kūną į tikrą ir vėl kastuvo šonu smogė žvėriui. Po šių veiksmų jis turėjo kelias sekundes atsisukimui ir pasižiūrėjo kaip sekasi komandininkei. Ji kaiptik pridūrė dar vieną ketvirtarūšį ir Alm nusišypsojęs jai ištarė "Liko vienuolika."

Alm džiaugsmas jau buvo užpildęs širdį ir jis dar būtų ilgai nejutęs skausmo ir tiesiog išsišiepęs stovėtų, jei tie padarai nebūtų atsupę komandininkės. Tada Alm surėkė jai "Trumpam stenkis susilaikyti" ir greitai, nors ir viena ranka ėmė lipti į prie pat esantį medį. Pasiekęs apie trisdešimties metrų aukštį, jis šoko žemyn, tiesiai į vieną iš Kleirą apsupusių šunų. "Su viena ranka negaliu kovoti iš arti" dar krisdamas turėdamas sekundę pagalvojo jis ir prieš pat žemę ir prie pat šuns nasrų, jis vėl pavertė savo kūną iliuziniu, tam kad atsirastų prie šuns pilvo ir kad nejaustų skausmo iš tokio aukščio nukritus. Kai Alm jau gulėjo ant žemės, ant jį apsižergusio gyvio nukrito šokant paleistas kastuvas. Jis kiek įkirto ketvirtarūšiui į nugarą ir nukrito ant žemės, prie pat Alm dešiniosios rankos. "Būtinai prie dešinės" net tyliai išsireiškė nepatenkintas jis ir šiaip ne taip labai sutraumuota dešinė ranka jis sugebėjo kastuvą persimesti į kairiąją ir paleido gyviui į pilvą gal kokius septynis tiesius, stiprius kirčius. Kraujas ėmė fontanais tekėti, net iškruvino Alm, bet to nesimatė, nes jis buvo įsijungęs tamsos formą. Išvargęs Alm jau pastėbėjo, kad pastarasis užpultasis yra nužudytas ir kad dar vienas greitai bėga link jo, bet vistiek nusišypsojęs sugebėjo ištarti "Liko dešimt"

Kova ėjo į pabaigą. Abu galiūnai buvo ištepti savo krauju ir staigia silpnėjo. Mirtis neišvengiama. Klausimas tik kuris lik gyvas, jei liks. Laikas buvo abiejų priešininkas. Nors Taki kraujavo ilgiau, šuns žaizda kur kas didesnė. Tarybos narys sugebėjo išsaugoti savo organus. Gyvis tuo tarpu stovėjo su skyle skrandyje. Tiksliau pažiūrėjus, Taki stovėjo aukščiau. Pragaro šuo mirs, bet ar sugebės nusitempti su savimi dar tris žmones. Šis klausimas vyravo abiejų kovotojų galvose. Liko tik pasižiūrėti į likimo siūlus ir keliauti jų tiesiamais keliais.

Ramybė įsivyravo prie medžio. Kol parankiniai grumėsi tarpusavyje, vadai žiūrėjo vienas kitam į akis. Nors laikas siurbė jų jėgas, abu nenorėjo padaryti klaidos. Galiausiai gyvulys neiškentė. Staigus, bet tikslus šuolis ties žaizda. Taki tuo tarpu neatsiliko ir, apsiginklavęs ašmenimis, šoko ant žvėries. Paskutinis smūgis, galintis pakeisti viską. Šuns nasrai taikėsi įsikabinti į Taki krutinę išplėšdami visus organus kuriuos tik apčiuops. Taki tuo tarpu taikėsi į akis ir krutinę. Jo siekis buvo bent su vienu užkliudyti. Perrėždamas akį, jis pasiektu ir smegenys, o krūtinė laikė visus organus. Nors situacija nebuvo pati gražiausia, žmonės turi neapsakomą galią, norą išlikti. Būtent jis ir pastumia žmones toliau nei sugeba. Taki siekia savo dabartines ribas, tačiau ryžtas padarė jį greitesniu. Milisekundė išgelbėjo Taki. Šuns nasrai nukrito prie pat, o Taki ašmenys buvo įsmigę į akį. Ši kova buvo pergalinga.

Kraujo trukumas nedavė jam jėgų ištraukti ranką. Bandymas ją pajudinti vėrė skausmais. Paskutinis persistengimas suplėšė jo dešinės rankos raumenis. Kraujas pradėjo dar stipriau plusti. Tačiau be priešininko, Taki galėjo pasirūpinti žaizdomis. Kol kiti kėlė šurmulį, maniakas užveržė visas žaizdas ir pakabino dešinę ranką ant kaklo. Tikras ligonis. Tačiau poilsis šiam ligoniui dar nepriklausė. Jis nenorėjo grįžti be medžio, o su viena ranka negalėjo susitvarkyti. Kairiosios rankos pagalba, Taki paleido ašmenys įprastose vietose ir puolė link šunų. Keli šunys buvo prie pat jaunimo, bet šeši jų laukė. Jam buvo gana lengva, nes niekas į jį dar nekreipė dėmesio. Staigiais judesiai, maniakas perpjovė kelias gerkles. Atsisukus dviem šunims, jie nešoko. Tikriausiai pabūgo pamatę savo vado lavoną. Tai Taki nesustabdė ir jis lygiai taip pat perpjovė jiems kūnus. Liko tik 5. Nenorėdamas netyčia užkabinti kokį savanorį, Taki atsitraukė. Atšuoliavęs prie medžio, jis atsisėdo. Kraujo praradimas siurbė jo jėgas. Nors kraujavimas buvo sustabdytas, jėgos negrįžo. Dabar tikriausiai ir antrarūšis neturėtų daug vargo su juo. Jis tik stebėjo ir laukė savo savanorių. Kaip dabar praverstu buteliukas...

---

20 Neaiškių silpnesnių eksperimentų
Jėga: 10
Greitis: 12
Ištvermė: 5
Mutacija: 9
Liko: 5

Deja Alm niekaip nesugebėtų pasirūpinti visais penkiais padarais vienu metu. Kol jis dorojosi su pirmais dviem, trečiasis ir ketvirtasis šoko ant merginos. Vieną ji bandė numušti kastuvu, bet kadangi įrankį laikė viena ranka, žvėris sugebėjo praskristi numušdamas merginos ginklą. Kaip tik tuo metu Alm pasinaudodamas savo sugebėjimu perskrodė kiaurai Kleirą taikydamasis į padarą. Šis manevras kiek suglumino merginą, nes ji manė, jog vyras į ją atsitrenks, bet perėjęs kiaurai dingo už nugaros. Išpūtusi akis ir pasimetusi mergina nespėjo sureaguoti kaip ketvirtasis padaras užšoko ant jos ir nuvertė ant žemės. Kastuvas buvo nuskridęs tolyn, bet peilį mergina vis dar turėjo. Vienintelė problema buvo ta, kad teko grumtis su už ją stipresniu padaru ir ji nesugebėjo peilio net prikišti šalia žvėries. Alm ir Taki tuo metu taip pat buvo užsiėmę kitais padarais, kadangi jų buvo daug ir visur.

Kleira pralaimi ir ji pati tą jautė. Ją ėmė imti nuovargis nuo kovojimo be sustojimo, visas kūnas buvo išpuoštas įvairių dydžių įdrėskimais iš kurių daugiau ar mažiau bėgo kraujas, bet pro apdrąskytą apsiaustą, kuris ją vis dar dengė, mažai kas matėsi. Žvėries nasrai kas sekundę artėjo merginos kaklo link ir ji nesugebėjo tam pasipriešinti. Staiga padaras panaudojo daugiau jėgos ir kando jai į petį.
-AAAA!!
Kleira surėkė iš skausmo, nesugebėdama iškentėti. Užsimerkusi iš visų likusių jėgų ji bandė nustumti padarą nuo savęs, kol jo nasrai nepradėjo traiškyti jos kaulų. Kūną išpylė šaltas prakaitas, o rankos nuo įtampos net ėmė drebėti. Netrukus situacija ėmė keistis. Iš kažkur mergina įgavo šiek tiek daugiau jėgų ir jai pavyko atplėšti būtybę nuo savo peties. Atsimerkusi mergina žiūrėjo tiesiais į žvėries akis. Jos žvilgsnis buvo kitoks. Vietoj baimingo nekaltos merginos žvilgsnio į padarą dabar žiūrėjo tokios pačios kaip ir jo kraujo ištroškusios akys. Kleira sugebėjo nustumti padarą tolyn nuo savęs. Bet kova tuo nesibaigė. Vos nustumtas žvėris vėl šoko ant merginos, tik šį kartą ji jau buvo pasiruošusi. Daug greitesniais judesiais ji suvarė peilį padarui tiesiai į pilvą, kadangi gulėjo po juo. Peiliu ėmė rėžti per visą jo pilvą taip visa apsitėkšdama krauju. O žvėriui baigus priešintis, sveikąja ranka ji nušveitė jį į šoną ir pasikėlė nuo žemės. Apžiūrėjusi situaciją iš naujo Kleira užfiksavo žvilgsnį ant savo naujo taikinio ir plačiai išsišiepusi ėmė bėgti jo link daug greičiau, negu įprastai.

Kova buvo ypač sekinanti. Alm pradėjo jausti pergalės skonį, kai Taki greitais judėsiais nudėjo kelis žvėris. "Jis užbaigs visą šį reikalą" pagalvojo jis, bet suklydo, nes Taki greitai pasitraukė iš kovos, palikdamas ir jam su Kleira šiek tiek "smagumo". Alm buvo visiškai bejėgis šioje situacijoje: kūnas jau nebenorėjo klausyti ir net menkiausiai pajudėti, ranka po dviejų įkandimų buvo lūžusi gal net penkiose vietose, kraujas gana smarkiai iš minėtosios liejosi. "Jau nebebūsiu toks kaip buvau" labai tyliai sumurmėjo jis. Realiame pasaulyje tokios traumos pilnai neįmanoma išgyti. Bent jau jo pasaulyje, kur mediciniškai juo pasirūpinti galėdavo tik jo netikri tėvai, netikri broliai, seserys. O čia jis neturi jei tėvų, brolių, seserų, todėl jam teks pačiam susitvarstyti žaizdas, kurios jam šį įvykį primins visą likusį gyvenimą.

Aišku, jei tas gyvenimas ilgai tęsis. Prie jo greitai ėmė bėgti dar vienas iš nedaugelio likusių šunų. Pagal dabartinį Alm, šuo už jį kokius tris kartus stipresnis ir viskas ką jis galėjo daryti tai buvo gaišinti laiką, sunkiai, po truputi gintis. Nors laiko gaišinimas nelabai ir padėtų:Kleira užsiėmusi savo kova, o Taki išvargęs sėdėjo, bet visgi Alm nebeturėjo ką beprarasti, todėl sukaupęs jėgas ir trumpam užlaikydamas kvapą, jis atsistojo ir atkišęs kastuvą į priekį laukė šuns. Šuo, lėtai prasikramtydamas kastuvu kelią, artėjo link Alm. Jau beveik pusė kastuvo metalinės dalies buvo nukramtyta, o Alm nieko negalėjo padaryti, tik galvojo ką gudraus padarius, kad išgyventų. Tada netikėtai jis išgirdo Kleiros riksmą ir norėjo jai padėti, bet niekaip negalėjo to padaryti, juk pats buvo dideliame pavojuje. Dėl to jis nebekreipė dėmesio į Kleirą ir susikoncentravo ties šuniu.

Metalo ant kastuvo nebedaug beliko, bet Alm jau turėjo planą, kurį pradėjo vykdyti. Kai šuo išsižiojo, vėl norėdamas atsikąsti kastuvo dalį, Alm greitai ir iš visų jėgų ėmė stumti tą belikusią kastuvo dalį jam į burną. Šuo kastuvo galu, kuris ėmė draskyti jam gerklę, užspringo ir net negalėjo nukąsti medinės kastuvo dalies, kuri po truputi lindo jam į burną. Alm net ėmė naudoti ir dešiniąją ranką, kad greičiai viską užbaigtų. Iš jos daug naudos nebuvo, bet vis šis tas ir Alm beveik visą kastuvą jau buvo sugrudęs šiam ketvirtarūšiui į gerklę. Šis tikriausiai jau būtų ir taip nudvėsęs, bet viską užtikrindamas Alm ištraukė kastuvą ir juo perrėžė gyviui pilvą. Tada jis atsisuko į Kleirą ir kiek nustebo. Jai ne tik kad jau nebereikėjo pagalbos išsilaisvinant - kaiptik jai gal net nebereikėjo pagalbos puolant. Jos judesiai kiek pasikeitė, bet Alm, pagalvojęs kad tai jos kokia nors galia, ėmė lėtai eiti link jos ir laukti kol galės įsiterpti.

Taki neturėjo nei jėgų, nei noro kažką daryti. Kraujas daugmaž nebebėgo ir žaizdos pradėjo gyti. Tačiau jo kūnas neturėjo reikiamo kiekio kraujo, kad žaizdos užsivertų. Nors pas Taki kraujas gaminosi gan greitai, jo trūko per daug. Jam nieko nebeliko tik laukti ir stebėti kas bus. Maniakas jau senai taip nesijautė. Paskutinė kova buvo su Drakonu, kur jo savijauta buvo bejėgiška. Dabar jis laimėjo, tačiau atsiradus antram tokiam, jo jau nebebūtų. Pats laikas pradėti rūpintis savo galia. Reikės dabar medžioti dažniau ir giliau. Aišku tai grasino jo gyvybei, bet tikriausiai būtent tokia situacija labiau paruoštų Taki kitam 'Drakonui'.

Jaunuoliai dar vis kovojo. Taki jau galvojo, kad teks jam stotis ir bandyti juo pribaigti. Tačiau vienas po kito jie krito. Vaikinas buvo jau sužalotas, bet dar nepasidavė. Gera reakcija. Mergina tuo tarpu pati pradėjo pulti. Tai kiek nustebino Taki. Puldama ji negalės gintis, o šuo tikrai nesirūpins savo gynyba. Tai jau buvo panašu į vadų paskutinį susirėmimą. Jos agresyvumas buvo kaip ketvirtarūšio, kaip Taki, kaip to paties šuns. Bet kuriuo atveju Taki stebėjo ir laukė pabaigos.

---

20 Neaiškių silpnesnių eksperimentų
Jėga: 10
Greitis: 12
Ištvermė: 5
Mutacija: 9
Liko: 3

Nors Kleira jautėsi stipresnė, jos jėga nelabai prilygo gyviams. Ypač esant faktui, jog jos petys buvo sužeistas, o tai reiškė, kad efektyviai naudoti ji gali tik vieną ranką. Jos akyse matėsi pati mirtis ir niekas kitas jai nerūpėjo. Merginos žmogiškas instinktas - noras išgyventi, iškvietė jos antrąją pusę, kuri nė nesiruošė pralaimėti kažkokiam ketvirtarūšiui padarui. Ir pagaliau tie du susirėmė. Abu savo žvilgsnius buvo įsmeigę vienas į kitą. Merginos pranašumas buvo greitis, tačiau padaras ją lenkė jėga. Gyvis naudosis savo nasrais, o Kleira rankoje spaudė kruviną peilį. Kaip du žvėrys besiruošdami puolimui jie laikėsi atstumo ir žaizdami akių žaidimą lėtai ėjo ratu. Įtampa didėjo su kiekvienu žingsniu, dar nebuvo aišku, kuris puls pirmas. Kiti du gyviai į šią dvikovą nesikišo, tad susirado kitą auką - Alm.

Staigus judesys iš padaro pusės išprovokavo kovos pradžią. Žvėris pasileido bėgti merginos link, bet ši greit pasitraukė leisdama jam prabėgti visai pro šoną ir tuo pačiu susmeigė peilį šiam į nugarą. Padaras sukaukė ir nubėgo šiek tiek toliau, nei buvo tikėtasi, taip išplėšiant peilį merginai iš rankos. Mat peilis buvo įsmigęs gan giliai ir mergina jo viena ranka neišlaikiusi netyčia paleido. Padaras nubėgo tolyn, apsisuko ir pasileido bėgti atgal, tiesiai į merginą. Kleira pabandė išsisukti taip pat, kaip ir pirmą kartą, bet nepavyko. Šį kartą žvėris taikėsi į jos koją ir pribėgęs įsikando į ją, žemiau kelio. Sukandusi dantis ji neišleido nė garso. Pasinaudojusi jų artumu, ji abiejomis rankomis sugriebė peilį. Nors viena ranka ir nebuvo naudinga, bet pridėjo šiek tiek stabilumo. Greitai peilis buvo ištrauktas, bet padaras tik dar stipriau įsikibo į koją ir atrodė tuoj išplėš gabalą mėsos. Neišlaikiusi lygsvaros Kleira nukrito ant žemės, bet tai jos nesustabdė. Ji greit spyrė padarui sveikaja koja tiesiai į galvą. Spyrė antrą kartą, trečią ir ketvirtą.. Po kelių stiprių smūgių žvėrį pavyko nuspirti, bet jis išplėšė gabalą mėsos kartu su jos bato oda. Skausmas perėjo per visą kūną ir jį kelioms sekundėms net suparalyžiavo. Tomis pačiomis sekundėmis žvėris bandė atsigauti nuo stiprių smūgių į galvą. Atrodo viena akimi jis matyti nebegalėjo, bet kraujo tvaikas ir mėsos skonis burnoje jam kėlė norą gauti daugiau. Tai buvo jam lyg narkotikas.

Kleira ėmė giliai kvėpuoti kentėdama skausmą. Žaizdos apsirišti, kad bent kiek sustabdyti kraujavimą, nebuvo kada. Akyse degte degė neapykanta tam žvėriui už tai, ką jis ką tik padarė. Jis kris, kris net jei tai būtų paskutinis merginos atliktas darbas. Padaras atsipeikėjęs vėl pasileido merginos link. Šoko ant jos, kaip įprastai šie žvėrys ir elgėsi. Šį kartą jis taikėsi į merginos galvą. "Puiku" pagalvojo Kleira ir veide atsirado pikdžiugiška šypsena. Ji palaukė, kol padaras bus daugmaž virš jos, bet dar pakankamu atstumu nuo jos veido ir suleido peilio ašmenis į jo silpnąją vietą. Padaras išvėmė kraujo srovę, Kleira spėjo tik pasukti veidą, kad jos per daug neaptaškytų, nors ir taip jau buvo raudonas. Gyvis krito tiesiai ant jos, o ši iš paskutiniųjų stūmė jį į šoną, tolyn nuo savęs su įdurtu peiliu taip praplatindama žaizdą. Nukritęs ant žemės žvėris pasimuistė, bet pasikelti nesugebėjo, o greitai ir nukraujavo. Kleira nelaukdama nuplėšė didelę dalį savo apsiausto ir ėmė vyniotis aplink koją, nes iš tos didelės žaizdos nesiliovė bėgti kraujas ir merginai darėsi silpna. Ji tikėjosi, kad Alm susitvarkys su likusiais dviem žvėrimis arba bent užlaikys juos, kol ji sugebės atsistoti.

Alm vėl apsidairė. Taki dar vis sėdėjo toje pačioje vietoje nieko neveikdamas, o Kleira jau užbaiginėjo savo priešą. Liko tik du ir abu sėlino prie Alm. Šį kartą iš anksto Alm jau turėjo kelis planus, todėl turėjo ne menką pasitikėjimą savimi. Kiek atitraukęs akis nuo artėjančių gyvių, jis pamatė jog Kleira labai kraujuoja, todėl ištarė "Šie du mano. Jei sugebėsi, eik dirbti prie medžio" ir tada susikoncentravo vien tik ties kova.

Kaip bebūtų keista, menkas nuovargis ir gana didelis sužalojimas nepakeitė Alm greičio, o sumenkino tik jo atakas. Įvertinęs artėjančių gyvių greitį, jis nustatė, jog esant tamsos formoje jo greitis yra truputi didesnis, bet labai menkai, o dėl savo sužalojimų, jėga su jais net negalėjo lygintis. Todėl jam reikėjo įrankio, geresnio nei šis visiškai apgraužtas kastuvas. Tada jis ėmė bėgioti po šį plotą aplink medį ir numesdamas kastuvą jis užčiuopė kelis gana aštrius bet nelabai ilgus metalinius ginklus. Jie buvo atlūžę nuo Taki rankos, bet Alm to nežinojo, nes nebuvo to įvykio matęs. Paėmęs ilgiausią ir smailiausią ginklą, jis nuplėšė savo rankovę ir apviniojo ją ant vieno šio ginklo galo, tai pasidarydamas laikiklį, nes be jo jis pats save būtų smarkiai susižalojęs. Po to jis apsižvalgė ir pamatė, jog žvėrys artėjo iš tos pačios pusės, kas netenkino pirmos jo plano dalies. Dėl to jis dar truputi pabėgiojo ir apsukęs vieną ratą aplink juos, jis jau matė, kad šie žvėrys artėja link jo vienas iš kairiojo šono, kitas iš dešiniojo. Alm tada širdyje pradėjo jausti menką džiaugsmą, kad viskas vyksta pagal planą, bet neleido džiaugsmui kenkti kovai, todėl susikoncentravo ir laukė kol šie ketvirtarūšiai visiškai priartės. Žvėris, esantis iš kairės nuo Alm, truputi atsilikinėjo nuo kito, todėl Alm padėjo penkis greitus žingsnius link jo ir sulaukęs kol šie žvėrys iššiepę nasrus šoko link jo, jis pavertė savo kūną iliuziniu ir šie šunys kaktomuša, tiksliau tariant "nasromuša" susitrenkė. Tada Alm atsitraukė nuo žvėrių ir atversdamas savo kūną į realų, smeigė iš pasigaminto ginklo jam kairiajam į pilvą. Po to ėjo gana lengvas rėžimas per pilvą, nes dėl ginklo aštrumo net nereikėjo įdėti jėgos rėžiant.

Alm jau galvojo kad dominavo šią kovą, nes abiejų žverių nasrai buvo susirakinę ir jam tik buvo belikę perrėžti dešiniąjam pilvą, bet pasirodo kad šie žvėrys dėl laisvės irgi daug ką gali padaryti. Dešinysis perkando kairiąjam nasrus ir taip pats išsilaisvino bei dabar niekur nebeskubėdamas žiūrėjo į Alm ir laukė. Tuo tarpu Alm nors ir suprato kad žvėris jo nesupranta, bet vistiek ištarė "Likome vienas prieš vieną." Abu šie "finalininkai" buvo ne geriausios būklės: Alm kiek pavargęs ir galima sakyti kad be dešiniosios rankos, o ketvirtarūšis buvo susigadinęs savo pagrindinį ginklą - nasrus. Šie rasrai kraujavo, dauguma dantų buvo atlūžę arba nulužę - net jei ir įkąstų tai nebūtų blogiau nei kad būtų įkandęs paprastas šunytis. Tikriausiai žvėris, net būdamas ketvirtarūšis, pats tai suprato, todėl jo kovos dvasia ir išblėso, bet pasiduoti jis tikrai nesiruošė - kas keisčiausia, jis net būdamas visiškai pasimetęs savo situacijoje, ėmė eiti link Alm, šiepdamas savo jau nebebauginančius nasrus. Jis priėjo ir norėjo lėtai bet užtikrintai, su ta vieta kur yra daugiau dantų, kąsti, bet judesiai buvo perlėti ir naudojant pasigamintą ginklą, šuns galva nuskrido jam nuo pečių. Visgi Alm dominavo prieš šiuos du.

Baigęs kovą jis nukrito ant žemės, išjungė tamsos formą, dėl adrenalino dingimo, jam vėl pasidarė sunkiau judėti, lūžiai ėmė vis labiau skaudėti. Tada jis perkreipė galvą ir žiūrėdamas į Takį paklausė "Gal galiu minutėlę pailsėti prieš pradedant dirbti?"

Taki laukė kovos pabaigos ir pats laukimas jį kiek siutino. Kantrybe jis nepasižymėjo. Tačiau kova jį kiek blaškė. Darbininkų žalojimas ir gyvulių mirtys jį kiek džiugino. Jo tokia mąstysena ir jis nieko dėl to negali padaryti. Kraujas, riksmai, ašaros kelią jam ekstazę. Tai buvo nuo pat vaikystės. Kažkas jo galvoje negerai, o trylikta zona šią galvą dar ir pateisina. Tarybos narys gali daryti bet ką, būtent to jam ir reikia. Visos kovos eigoje, jo veide buvo šypsena.

Kovai pasibaigus Taki šypsena pradingo, nes grįžo skausmas. Gijimas buvo bjaurus procesas. Jam nesuspėjus paaimanuoti iškilo klausimas. Mat ilsėtis nori, kai Taki beveik visą darbą padarė. Jis norėjo prieiti ir trenkti. Tačiau net atsistoti dar nesugebėjo. Kiek palaukęs, jis atsakė: "Penkios minutės". Tiek turėtų užtekti, kad galėtų atsistoti. Reikėjo dirbti. Klausimas tik ar ims tik vaisius ar visą medį. Pats medis nebuvo labai didelis. Šakų buvo sočiai, o kamieną buvo galima apkabinti. Dviese turėtų galėti parnešti, bet tai išsiurbtų visas jėgas.

Kleira dar bekovojant išgirdo Alm perspėjimą, todėl baigusi savo kovą atsistoti neskubėjo. Ji buvo praradusi nemažai kraujo, todėl reikėjo šiek tiek laiko, kol atsigaus, o skausmas vis dar vėrė visą kūną. Prie jo priprasti sunkiai išėjo, nes pats kūnas nenorėjo klausyti komandų, kurias davė smegenys. Mergina ištraukė įsmigusį į nukauto žvėries pilvą peilį ir jį užsikišo už diržo. Peilio grįžtant dar prireiks. Miškas pilnas įvairiausių ketvirtarūšių. Šiuo metu net silpnesnieji pajutę kraujo tvaiką matys juos kaip grobį, kurį galėtų sumedžioti. Sveikaja ranka ji nusibraukė dalį kraujo sau nuo veido. Atrodė lyg ant jos būtų kas užmetę visą kibirą su raudonais dažais. Per kraują vos matėsi merginos odos ar drabužių spalvos.

Kleira sėdėdama stebėjo kaip Alm užbaiginėja kovą. Norėjo atsistoti ir pati pribaigti tuos nelemtus padarus, bet žinojo, kad šiuo metu šansų nelabai turi. Vis dėl to su pasimėgavimu stebėjo, kaip vaikinas juos nudobė keliais agresyviais veiksmais. Jų besiliejantis kraujas užliejo merginos širdį pasitenkinimu. Šį pasitenkinimą tuoj pat nutraukė Taki žodžiai. "Penkios minutės" suskambėjo merginos galvoje. Tai pasakė vyras, kuris dalį kovos pats sėdėjo ir ilsėjosi. Jis buvo taip pat sužalotas, kaip ir patys Kleira su Alm, bet tuo pačiu buvo ir stipresnis. Be to, per tiek laiko, tikrai turėjo spėti bent kažkiek atsigauti. O kas gi tą prakeiktą medį turės nešt? Tikrai ne komandos 'vadas', išdidusis tarybos narys Taki.
-Penkios.... prakeiktos.... minutės...?
Sau tyliai sumurmėjo Kleira. Akys tiesiog degė noru tuoj pat patiesti jo galvą ir pažeminti, nors ir Alm akivaizdoje. Ji prieš akis jau matė, kaip Taki kūnas buvo plėšomas į daug atskirų dalių ir jo kraujas tekėjo it fontanas. Mergina ėmė giliai kvėpuoti net pravėrusi burną. Kažkas iš vidaus jai liepė nusiraminti. Dvi skirtingos nuomonės kovojo viduje. Viena pusė norėjo, jog mergina dabar pat atsistotų ir perskrostų Taki gerklę tuo pačiu peiliu, kuriuo perskrodė ir tų ketvirtarūšių pilvus. Tačiau kita pusė tikino, kad jai nėra šansų išgyventi stojant į kovą su tarybos nariu. Jis buvo daug stipresnis ir jau kažkiek atsigavęs, ne taip, kaip ji pati. Kleiros pirštai susmigo giliai į žemę, ranka šiek tiek drebėjo. Kova įnirtingai vyko jos galvoje ir atrodė pati galva tuoj perplyš pusiau. Galiausiai kažkas turėjo nugalėti. Merginos kūnas nurimo. Pasikeitė ir žvilgsnis. Dabar ant žemės vėl sėdėjo ta pati nekalta baikšti mergina, kuri iš pažiūros nė musės nenuskriaustų.

"Penkios minutės. Tegul pats dirba tokiu tempu, tokios būklės", pasipiktinęs pagalvojo Alm. Čia jau beveik vergovė. Tokios būklės kaip jie, žmogui net nepatartina dirbti, o dabar - pailsėjus tik penkias minutes! Įdomu ar pats Taki kažką, bent jau menkiausią darbelį padarys - aišku, kad ne. Alm sunkaus darbo nebijo - releame pasaulyje jis niekada nebuvo toks sužalotas, bet teko visiškai išsekusiam dirbti. Jam pasipiktinimą kėlė jo elgesys ir netgi sustiprėjęs norėtų jį nuversti nuo valdžios. Šios kelios dienos 13 zonoje jį labai pakeitė. Žmogus, kuris visada eidavo prieš paprastas muštynes, dabar jau yra nudėjęs tris kažkokius žmones, vos nepasmasgė kažkokio seniuko, užmušė kelis žvėris ir dar nori užmušti vieną. "Taip ir padarysiu, bet kai sustiprėsiu", pamąstė jis.

Baigiantis šiai pertraukėlei, Alm šiek tiek pailsėjo ir atsistojęs pradėjo dairytis. Taki dar vis sėdėjo ir laukė ir šis pirmas žvilgsnis į jį Alm labai nustebino. "Kaip pas jį taip greitai gyja tos nelemtos žaizdos? Kas jis per žvėris? Gal jis turi tokią galią greičiau išgyti?", norėjo į šiuos klausimus rasti atsakymus Alm. Bet žinojo kad paklausus, šis žvėris su juo normaliai, kaip žmogus su žmogumi, informacija nesidalintų, juolab, nors ir smalsu, bet po visų veiksmų jam net šlykštu kažką girdėti iš jo lūpų.

Dėl to jis ir nelaukė kol Takis pasakis jog pertraukėlė baigta. Aišku, jis taip nesakytų - Alm mintyse juokiasi iš Takio "ale kietos" kalbėsenos. Jis lepteltų kažką panašaus į "Greičiau, nėra laiko arba tai dar nepailsėjot?" Alm galvoje šie žodžiai atrodė juokingai, bet jis nenorėjo jų išgirsti. Dėl to jis vėl įjungė tamsos formą - gal bent kiek jėgos darbui padės - ir judėjo link Kleiros. Tada priėjęs ištarė "Tu dar pailsėk. Aš savo kastuvą sulaužiau, gal galiu naudotis tavuoju?"